Nag Hammadi biblioteka/Gnozės įvadas

Iš Wikibooks.
Peršokti į: navigacija, paiešką

BENDRA PRASMĖ[keisti]

Šiuose skirtinguose raštuose turėjo būti kažkas bendra; juos surinkę žmonės rado kažkokią, autorių gal net neįdėtą, prasmę. Tokia prasmė, be abejonių turėjo būti atrandama specialiu būdu... Vienas iš tekstų - Tomo evangelija - kaip tik ir prasideda tokiais žodžiais: "Kas atras šių posakių prasmę - nepatirs mirties." Taigi, tekstus galima skaityti dviem būdais, ieškant prasmės, kurią suteikė kiekvieno iš jų autorius, bei bendros, tekstus jungiančios. Tyrinėjant juos mums artimesniu - ankstyvosios krikščionybės - požiūriu, be abejo, įdomiausias yra autorių krikščionių - gnostikų požiūris...

ŠVENTUMAS[keisti]

NHC biblioteka turi daug bendra su visų laikų šventumo siekiančiais žmonėmis, ypač ankstyvosios krikščionybės sekėjais. Krikščionys buvo ne tik bibliotekos rinkėjai, bet ir daugelio knygų autoriai, jei nekalbėti apie patį pagaminimą. Knygų viršeliuose ir tekstų pabaigoje galima rasti būdingus krikščioniškus simbolius - kryžius ir žuvį. Be to kodeksų gamintojai teikė didžiausią dėmesį kodeksų estetinei ir techninei pusei. Iš to galima spręsti, kad jie patys ir jų savininkai šias knygas laikė šventomis. Aišku, kad tik tokio joms teikto dėmesio dėka knygos pasiekė mus...

JĖZUS[keisti]

Ankstyvoji krikščionybė buvo radikalus judėjimas. Jėzus kvietė pilnai pakeisti vertybes, skelbdamas seno pasaulėvaizdžio pabaigą ir naujo, utopiško, kuriame įsikūnys idealas, pradžią. Jis pateikė originalų, savo meto autoritetams neįprastą ir, matyt, nepriimtiną požiūrį. Vienoje iš knygų - Jono Apokrife - simbolišką blogio vardą turintis Jeruzalės šventyklos kunigas Arimanijus apibūdina Jėzų tokiais žodžiais: "Šis nazarėnas apgavo jus klasta ir pripildė jūsų ausis melo. Jis užvėrė jūsų širdis ir apgręžė jus nuo tėvų papročių". Nenuostabu, kad trumpai tetruko šitokio požiūrio skelbimas. Jėzaus sekėjai, nors ir patyrę dramatišką šio požiūrio atmetimą, iš naujo įtvirtino jį, nes Jėzus jiems įkūnijo aukščiausią, absoliutų tikslą. NHC autoriai ir skaitytojai laikė save tokiais pat savo aplinkai svetimais Jėzaus sekėjais, kuriuos, kaip ir jų knygas suvienijo požūris, praktikoje pasireiškęs traukimusi iš pasaulio, visiškai kitokiu gyvenimo būdu nei įprastas daugeliui - surinkusieji jas visiškai kitaip suprato gyvenimo tikslą ir vertybes...

PATVIRTINIMAS[keisti]

Gnostikams traktatų kūrimas buvo pirmiausia saviraiškos priemonė, ženklas, patvirtinimas, kad jau pasiektas gnozis.

OMUO[keisti]

Skaitlinga literatūra skirima bandymams atstatyti slaptą mokymo prasmę. Berods, patys tekstų autoriai puikiai suprato, kad jų mokymas nepasiduos vienareikšmiškam apibendrinimui: "Klaidinantys yra daiktų pasaulio vardai... (Pilev). Paradoksaliu būdu peršokdami trikdantį sąvokų daugiaprasmiškumą gnostikai begale metaforų, mitų, įvaizdžių, literatūrinių formų užsimena apie kažką viena. Lygiai taip darė Jėzus, savo mokymą skelbdamas daugeliu palyginimų. Aišku, kad bendros prasmės atradimas tokioje masėje skirtingais aspektais pateiktų požiūrių prilygsta tiesos suvokimui, savęs pažinimui, amžino gyvenimo įgijimui ir kt.

SUNDĖTINGUMAS[keisti]

Ši sąlyga ne tik apsunkina, bet gal net neįmanomomis padaro pastangas rasti teorinį raktą. Šiame taške galima įžvelgti paraleles su dažnais perspėjimais asketinėse literatūrose, epuose bei mitologijoje. Šių įspėjimų esmė štai kokia: einantis tik pažinimo, arba tik veiklos keliu pateks į spąstus; norint į juos nepatekti, reikia išlaikyti pusiausvyrą. Panašią prasmę gnostikai suteikė Jėzaus kėrygmai, rasdami jo asmenyje mokymo ir asmeninio pavyzdžio vienybę.

SLAPTUMAS[keisti]

Didžioji gnostikų disciplinų dalis liko neužrašyta, ir rašytiniai šaltiniai todėl yra tik įvadinio pobūdžio. Užrašus gali perskaityti kiekvienas, net ir tam nepasiruošęs žmogus. Gnostikai - mokytojai ppr. savo slaptus mokymus perduodavo tik žodžiu, taip apsidrausdami nuo galimybės atsitiktinai apmokyti nevertą žmogų. Be to būdavo nepaprastai atsakingai atsižvelgiama į kkv. mokinio asmenines savybes. Ir tam kkv. mokinys turėdavo kruopščiai ruoštis, dažnai daug metų ir skirdamas tam visas jėgas ir laiką. Tertulianas sarkastiškai lygina Valentino sekėjų iniciaciją su Eleusinijų misterijomis, kuriose "pirmiausia kankinančiomis sąlygomis užkertamas patekimas į jų grupę (atsitiktiniams); prieš tampant jų nariu, jie reikalauja ilgos iniciacijos...

SINKRETIZMAS[keisti]

Gnostikai pasižymėjo ne tik religine tolerancija, bet drąsiai ir lengvai naudojo bei jungė tarpusavyje pačias įvairiausias dvasines tradicijas (akademinę filosofiją, pasaulines religijas ir tt). Kažkokios ypatingos įžvalgos dėka visur rasdami universalią tiesą jie tapo sinkretiškos pasaulėžiūros nešėjais.

ANTHROPOS[keisti]

Valentinas mokė, kad per pačią žmoniją pasireiškia dieviškas gyvenimas. Bendrija, sako jis susideda iš tos žmonijos dalies, kuri suvokia savo dievišką kilmę. Šis terminas Valentinui reiškė visą žmoniją kartu paimtą. Vietoj to jis ir jo sekėjai turėjo galvoje ANTHROPOS (čia verčiamą kaip "žmonija") kaip glūdinti viduje svarbiausia tos kolektyvinės būties savybė ar dvasinė žmogiškos būtybės esencija. Šia prasme kai kurie Valentino sekėjai "tie... kurie labiau patyrę, nei likusieji, sutiko su mokytoju Kolorbazu, kuris sakė, kad kai Dievas apsireiškė, Jis apsireiškė ANTHROPOS forma. Irenėjas praneša, kad pirmasis ir nesuvokiamas yra vadinamas ANTHROPOS... ir kad tai yra didi ir gili, sunkiai suprantama paslaptis, t.y., kad jėga, kuri yra virš visko ir talpina viską savo glėby yra vadinama ANTHROPOS." Dėl tos priežasties, šie gnostikai aiškino, Gelbėtojas vadino save ümogaus Sūnumi, (t.y. ANTHROPOS Sūnumi). Setijai - gnostikai, kurie vadino kūrėją Jaltabaofu (vardas neabejotinai kilęs iš mistinio judaizmo, tačiau pažymintis jo išorinį statusą), sakė, kad dėl šios priežasties, kai kūrėjas,