Gėlių priežiūra

Iš Wikibooks.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Žemus kambarinius augalus statykime arčiausiai lango stiklo, o už jų — aukštesnius. Tada didelėms ir mažoms gėlėms vienodai teks oro ir šviesos. Naujus ir vartotus vazonus pusvalandį pavirinkime vande­nyje. Jaunus augalus persodinkime kiekvieną pavasarį — balan­džio ar gegužės mėnesį; jeigu jie gerai auga,— kartą per 2—3 metus. Drėgmės perteklius augalams kenkia labiau negu sausumas. Gėlių nelaistykime gausiau, negu joms reikia. Pabeldus pirštu į vazoną, galima nustatyti, ar reikia laistyti. Jei žemė sausa, vazonas skambės skardžiai, jei drėgna, — garsas bus duslus. Gėles laistykime kambario temperatūros vandeniu, kurio iš anksto pripilkime į indą ir palaikykime, kad išgaruotų vanden­tiekio vandenyje esantis chloras. Sodindami į vazoną daigą arba auginį, žemę kiek suspaus­kime, ypač vazono kraštuose. Pasodintą augalą gausiai palaistykime ir, kol įsišaknis, laikykime kiek užtamsintoje vietoje. Jeigu bute centrinis šildymas, gėles laikykime toliau nuo radiatoriaus. Kad neapdegintume šaknų, prieš tręšdami pirma palaistykime augalą grynu vandeniu, o paskui — trąšų tirpalu. Susmulkinti ir sumaišyti su miltiniu cukrumi kiaušinių lukš­tai yra puiki trąša kambariniams augalams. Gėlės ilgiau nenuvys, jeigu jas skinsime ankstį rytą arba va­kare, pjaudami įstrižai stiebo aštriu peiliu (bet ne žirklėmis). Skaistažiedes (chrizantemas) geriau ne pjauti, bet laužti. Jurginų ir ciklamenų pjaukime jau išsiskleidusius žiedus. Vi­sų kitų gėlių galima pjauti butonus (jau nusispalvinusius). Nu­pjautas gėles merkime į kambario temperatūros vandenį ir ne mažiau kaip 2 val palaikykime tamsioje vėsioje vietoje, ir tik paskui komponuokime iš jų puokštes. Alyvos, jazmino, skaistažiedžių šakelių galus įskelkime pei­liu, o į plyšius įkiškime degtuko šipuliukus. Į vandenį įpilkime truputį amoniako arba įberkime druskos (šaukštelį litrui vandens). Taip pamerktos gėlės ilgiau išsilaikys. Rožes pjaukime anksti rytą, pusiau išsiskleidusias. Vilkdalgius ir kardelius pjaukime tik tokius, kurių stiebo viršūnėje žiedas dar neišsiskleidęs. Tulpių, bijūnų pjaukime butonus, o gvazdikų, skaistažie­džių — prasiskleidusius žiedus, nes jų butonai vazose paprastai neprasiskleidžia. Nuo vandenyje esančios žiedstiebio dalies nuskinkime visus lapus, nes jie ims pūti. Parduotuvėje pirktas gėles namuose atšviežinkime: įmerki-me į vandenį ir tiesiog jame 1—2 cm patrumpinkime stiebių galiu-kus. Į vandenį galįma įmesti gabaliuką medžio anglies, įpilti truputį amoniako arba įberti šaukštelį druskos litrui vandens. Kai kurios gėlės, pvz., rožės, gvazdikai, astrai, skaistažiedės, geriau laikosi, į vandenį įbėrus cukraus. Jurginams ir gvazdikams tinka į vandenį įdėti aspirino. Vazos su gėlėmis nestatykime prie atviro lango arba skersvėjyje. Taip pat saugokime jas nuo tiesioginių saulės spindulių. Vandenį gėlėms keiskime kasdien, pasistenkime, kad jis bū­tų kambario temperatūros. Kad nesidaugintų puvimą sukeliančios bakterijos, į vandenį įmeskime kalio permanganato kristaliuką arba varinę monetą. Kad gėlių butonai greičiau išsiskleistų, į vandenį įpilkime amoniako (pusę šaukštelio litrui vandens) arba merkime jas į šal­tą vandenį su trupučiu pieno. Jeigu žiemą (gruodžio pradžioje arba viduryje) nupjausime jazmino arba vyšnios šakelę ir pasodinsime į vazoną, tai po 3—4 savaičių ji pražys. Prieš naktį rožes išimkime iš vandens, nupjaukime stiebų galus, suvyniokime į drėgną laikraštį ir padėkime vėsioje vietoje. Nulėpusias (vystančias) tulpes galima atgaivinti, šiek tiek palaikius jas po karšta elektros lempute. Galima purkšti tik rožes. Daugumai gėlių (gvazdikams, skaistažiedėms) tai kenkia — ant jų atsiranda tamsių dėmių. Kambarinės gėlės atsigauna, kai laistomos kiek pasaldintu vandeniu.

Fiko lapai žvilgės, jeigu juos valysime aluje pavilgytu sku­durėliu.

Ne visas gėles galima kartu merkti į vieną vazą. Su rezeto­mis ir pakalnutėmis kartu pamerktos visos kitos gėlės vysta grei­čiau. Rožės, gvazdikai ir lelijos atskirai pamerkti laikosi daug ilgiau negu mišrioje puokštėje. Norėdamos sužinoti, kiek lieti augalus, ploną lazdelę įsmei­kime į žemę prie vazono sienelės iki pat dugno ir atsargiai, pama­žu sukdamos, ją ištraukime. Jei lazdelė visa aplipusi drėgna že­me, — augalo laistyti nereikia; jeigu viršutinė jos dalis sausa, o apatinė nešvari, — laistyti negausiai; jeigu visa lazdelė sausa, — reikia laistyti gausiai. Nei rožių, nei gvazdikų nestatykime ant radijo imtuvo. Jie jautrūs net tokiems nežymiems virpesiams kaip garso bangos ir greitai vysta.

Kad gėlės geriau laikytųsi vazoje, ant jos dugno įberkime truputį smėlio.
Prieš važiuojant atostogų arba vasaroti, visada iškyla klau­simas: kaip palaistyti kambarines gėles? Galima įrengti „automa­tinį” laistymą: pastatyti gėles ant grindų, o ant aukštos tabure­tės—indą su vandeniu ir su juo sujungti kiekvieną gėlių vazo­ną iš skuduro suvyta pyne.

Taip pat galima į gėlių vazoną padėti drėgną kempinę. Auga­las pamažu siurbs iš jos drėgmę ir neišdžius. Arba žemių gumulą apie augalą galima pridengti kartonu — žemė ne taip greitai džius. Jurginų šakniagumbius laikykime šaltoje patalpoje arba rūsyje 7—10° C temperatūroje. Kad nepūtų ir neužsikrėstų vieni nuo kitų, nedėkime jų labai arti vienas kito, išdėstykime ant ne­didelės iš visų pusių vėdinamos lentynos. Vis dėlto pradėjusį pūti šakniagumbį atidžiai išpjaukime iki sveikos vietos. Pjūvį apibars­tykime trinta medžio anglimi. Kambario temperatūroje laikomus šakniagumbius apibarstyki­me smėliu. Perdžiūvusius, susiraukšlėjusius šakniagumbius prieš daigin-damos 1—2 dienas palaikykime kambario temperatūros vande­nyje. Persodindamos bijūnus, neišmeskime nulaužytų šakniastie­bių — ant jų gali būti miegančiųjų pumpurų. Pasodinti į žemę jie kitais metais išleis ūglius.