Gėlės

Iš Wikibooks.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Gėlė – augalas, turintis estetinę vertę, dažniausiai vertinamas dėl žiedų, rečiau – dėl dekoratyvių lapų. Dauguma gėlių – žoliniai augalai, likę – krūmai. Yra įvairių rūšių gėlių. Tokių kaip kambarinės, vazoninės, lauko gėlės ar pan. Kambarnės gėlės ne tik puošia mūsų namų palanges ar lentynas. Kai kurios turi gydomųjų savybių, o kitos - tiesiog daro kambarių orą švaresnį. Išskiria fitoncidų. Tinkamai parinkti augalai, kurie išskiria mikrobus naikinančias medžiagas fitoncidus, gali teigimai veikti kambario orą. Tokias medžiagas išskiria pelargonijos, fikusai, rozmarinai, monsteros. Valo. Kambariniai augalai valo orą. Pavyzdžiui, nustatyta, kad chlorofitai per parą 10-12 kvadratinių metrų kambario orą išvalo 80 proc. Jeigu jūsų bute yra sintetinių daiktų, jų negatyvų poveikį neutralizuoja gėlės, sugeriančios iš oro toksinus: dracenos, peperomijos. Aromatizuoja. Kambarinės gėlė, kurių sudėtyje yra eterinių aliejų, teigimai veikia žmogų. Rožės, eukalipto, lauro kvapai padeda įveikti lėtinio nuovargio sindromą. Citrusų kvapas mažina kraujospūdį, pelargonija padeda, jei kamuoja nemiga. Mirtos gerina nuotaiką. Rozmarinai stimuliuoja atmintį. Jonizuoja.Neseniai atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad pelargonijos kambario orą praturtina neigiamais deguonies jonais, kurie žmogaus organizmui teikia energijos. Tokiomis savybėmis taip pat pasižymi monsteros, paparčiai, senpolijos. Gydo. Alijošius padės esant uždegimui. Liaudies medicinos žinovai alijošiumi gydo žaizdas, opas, jo duoda sergant tuberkulioze, esant dantenų uždegimui ir kt. Kalankė naudojama gydant peršalimą. Augalo sultys turi priešuždegiminių savybių. Kalankės sultys naudojamos nudegimų, nušalimų žaizdoms gydyti. Tinka vartoti sergant tonzilitu, stomatitu, parodontoze. Jeigu kūdikį maitinančios motinos speneliai sutrūkinėję, juos rekomenduojama sutepti šio augalo sultimis. 2-3 lašus sulčių užlašinti ant kiekvieno spenelio po kūdikio maitinimo. Speneliai turėtų sugyti po 5-6 dienų. Auksinis ūsas liaudies medicinoje naudojama kaip virškinimo sutrikimų gydymo priemonė, taip pat sergant ginekologinėmis ligomis. Teigiama, kad šis augalas yra efektyvus gydant onkologines ligas. Pelargonija - pirmas vaistas nuo uždegimo. Gydymui naudojami augalo lapai ir šaknys. Sergant faringitu ir angina šio augalo nuoviru rekomenduojama skalauti gerklę. Pelargonijų tinka vartoti kraujuojant iš virškinimo trakto. Azalija, o būtent augalo žiedai ir šaknys pasižymi skausmo malšinamuoju, raminamuoju, priešmikrobiniu poveikiu. Išoriškai augalo galima vartoti sergant artritu, reumatu. Aspidistra liaudies medicinoje vartojama virškinimo sutrikimams, amenorėjai (mėnesinių nebuvimui), mialgijai (raumenų skausmams), šlapimo kanaluose esantiems akmenims gydyti. Ši gėlė pasižymi šlapimo varomuoju, priešuždegiminiu poveikiu. Verta žinoti: - Vaikų kambaryje tinka auginti: baziliką, spatifilą, plokščiastiebę gyvatbarzdę. - Miegamajame: pelargonijas, lavandas, monsteras, laurą, kambarines rožes. - Virtuvėje: laurą, pelargonijas, chlorofitus. - Kabinete: mėtas, melisą, mirtas, fikusus, monsteras. Svarbu: - Alijošiaus nerekomenduojama vartoti žmonėms, kurie serga kepenų ir inkstų ligomis, hipertenzija, yra vyresni nei 40 metų amžiaus. - Pelargonijų neturėtų gydymui vartoti nėščios moterys bei lėtinėmis virškinimo trakto ligomis sergantys, taip pat vyresnio amžiaus žmonės. - Prieš pardėdami gydymo tikslais vartoti vieną ar kitą augalą, būtinai pasitarkite su šeimos gydytoju. Kaip ilgai išlaikyti įvairias nuskintas gėles? Kiekvienas galės ilgai džiaugtis gražios puokštės žiedais, jei žinos keletą pagrindinių reikalavimų. Svarbiausia saugoti gėles nuo stipraus garavimo ir nuolat keisti vandeni. Perkamos neapvytusios, šviežios gėlės. Prieš merkiant atrišamos visos juostelės, jei puokštė buvo surišta, nes jos trukdo judėti vandeniui. Galima palikti nestipriai surištas našlaičių puokšteles. Svarbu gėlių skynimo laikas. Rytą geriausia skinti (pjauti) prasiskleidusiais žiedais gėles (ciklamenus, ratilius, chrizantemas, jurginus, gerberas, baltagalves, narcizus, vandens lelijas, gvaizdūnes ir kt.). Pavakaryje skinamos gėlės ne visai prasiskleidusiais žiedais ir butonais (plukės, frezijos, kardeliai, vilkdalgiai, lelijos, paukštpienės, aguonos, gvazdikai, bijūnai, rožės, tulpės ir kt.). Gėlės neturi būti apvytusios. Todėl šiltą sausą dieną žemę reikia iš anksto gausiai palieti, kad visos augalo ląstelės būtų prisipildžiusios vandens. Prieš sutvarkant puokštę aštriu peiliu reikia atnaujinti kotų pjūvius. Vertingesnes gėles, pavyzdžiui, gerberas, būtina pjauti vandenyje ir tuoj merkti į švarų indą, pripiltą šviežio, kambario temperatūros vandens. Ciklamenų ir ratilių kotus geriau laužti, ne pjauti. Karpažolinius, amarilius, klivijas, aguonas, narcizus ir kai kurias kitas gėles, kurių stiebai išskiria daug sulčių, tik ką nupjautus reikia trumpam pamerkti į 40—50 °C temperatūros vandenį, kad nustotų tekėjusios sultys. Kitas išbandytas būdas sustabdyti sulčių tekėjimą — palaikyti kotelius virš degančios žvakės. Sumedėję rožių, alyvų, iorzitijų, chrizantemų kotai pjaunami įstrižai ir dar įskeliami. Kartais naudinga maždaug 10 cm koto galą padaužyti ir suploti, kad jis būtų plaušėtas. Chrizantemų kotų galelius galima minutei įmerkti į verdantį vandenį, kad prasiplėstų indai. Nuo įmerkto koto dalies pašalinami lapai, kad nepradėtų pūti. Puvimo bakterijos užkemša stiebo indus ir nebepraeina vanduo. Virš vandens lapai paliekami. Tik astros, ratiliai, jurginai, rožės, neužmirštuolės ilgiau nenuvysta, kai paliekama mažiau lapų. Apvytusias gėles reikia kelioms valandoms iki pat žiedų pamerkti į vandenį. Dar geriau jas prieš merkiant įvynioti į popierių. Tulpės per naktį dažniausiai visai išsitiesia. Ciklamenų kotelius naudinga subadyti adata. Žolinės gėlės merkiami į vandenį giliai, nes vanduo skverbiasi visu stiebo paviršiumi. Ypač mėgsta sklidinai pripiltas vazas kardeliai, gvazdikai, rožės, našlaitės. Tiktai gerberoms reikia ne daugiau kaip 3—4 cm vandens gylio. Tačiau greitai pradėjusias vysti gerberas galima atgaivinti, kelioms valandoms pamerkus giliai į vandenį. Galima vartoti specialias tabletes, kurios neleidžia vandenyje veistis jokioms bakterijoms, o gėlės su vandeniu dar gauna papildomai maisto. Šeimininkei nebereikia keisti vandens ir trumpinti kotų. Kartais rekomenduojamos naminės priemonės, pavyzdžiui, varinė moneta medžio anglis, actas, alkoholis ar trąšos, bet šios neapsaugo nuo bakterijų dauginimosi. Ne visada tinka cukrus, nes ir jo tirpalas yra gera terpė bakterijoms. Tik kai kurios gėlės, pavyzdžiui, chrizantemos, forzitijos, frezijos, narcizai, rožės, tulpės ir pelėžirniai, ilgiau nenuvykta cukraus tirpale (30 g/l). Jei nededama jokių tablečių, tada gėlėms su minkštais kotais (ciklamenams, gvazdikams, narcizams, sinavadams, tulpėms) vandenį reikia keisti kasdien ar bent jau kas antra trečia diena. Per savaitę 1—3 kartus reikia atnaujinti koto pjūvį. Jei vanduo pažaliuoja, kotus reikia nuplauti vandens srove,- kasdien atnaujinti gvazdikų, narcizų, rožių ir tulpių kotų pjūvį. Skintų gėlių negalima laikyti saulėje ir skersvėjyje. Jos ilgiau stovi vėsiame kambaryje ir gryname ore (nors per naktį). Patalpoje, kur daug prirūkyta, kur laikomi nokstantys vaisiai ar dega žvakės, puotkštė nuvysta greičiau (dėl etileno dujų). Žiemą, jau gruodžio pradžioje, kambaryje į vazą galima pamerkti pavasarį žydinčių medelių ar krūmų šakų, pavyzdžiui, forzitijos, migdolo, sedulos, vyšnios. Pirmųjų šalčių lauke jau paveiktos, šiltame kambaryje per mėnesį jos pražysta, kaip tik Naujiesiems metams. Pumpurai geriau skleidžiasi, kai nuskintos šakos pirmiausia pamerkiamos 12 valandų į šiltą (apie 40 °C) vandenį. Po to jos merkiamos į vazą; vanduo keičiamas kas antra diena. Kasdien vieną ar du kartus jas reikia apipurkšti vandeniu. Panašiai pražydinamos ir kaštono šakelės. Daugiametės gėlės Daugiametės gėlės žavi begale nuostabiausių žiedų spalvų, formų ir kvapų. Be jų neįsivaizduojame savo aplinkos. Tinkamai pasirinkę, suderinę gėles pagal aukštį, žiedų spalvą, lapų formą, turėsime ištisus metus žydinti gėlyną. Daugiametėmis gėlėmis galime paįvairinti dekoratyvinių medžių ir krūmų kompozicijas, susodinę į vazonėlius papuošime balkoną ar terasą, o iš nuskintų gėlių žiedų galime komponuoti puokštes. Kiekvienam savo sodo kampeliui, alpinariumui, terasai, balkonui, dekoratyvinių medžių ir krūmų kompozicijų paįvairinimui Jūs rasite tinkamą augalą. Puskrūmis užaugantis iki 20-60 cm aukščio. Kas 5 metai, anksti pavasarį ar po žydėjimo, augalai nupjaunami 8-10 cm aukštyje. Vienoje vietoje gali būti auginamos 8-12 metų. Žiemą gali iššalti, patartina uždengti eglišakėmis. Žydi liepos- rugsėjo mėnesiais. Dauginama nesumedėjusiais auginiais birželio pabaigoje ir sėklomis rudenį. Fuksija- Yra labai įvairių fuksijų veislių. Vienos iš jų šalčiui neatsparios, kitos atsparios (vidutinio klimato vietose). Žydi visą vasarą. Žiedai dažniausiai svyrantys, vamzdiški, tuščiavi­duriai arba pilnaviduriai. Vainiklapiai gali būti banguoti arba karpyti. Taurėlapiai spal­voti, dažnai kitokios negu vainiklapiai spal­vos. Lapai ovališki, vidutiniško tamsumo ža­lios spalvos, kartais raudono atspalvio. Auga iki 60-90 cm aukščio. Vienos veislės panašios į krūmelius ir auga stačios, kitos driekiasi. Labai tinka auginti in­duose ir gali būti suformuotos kaip medeliai. Atsparias veisles sodinkite nuo vėjo apsaugo­toje vietoje, šviesioje paūksmėje arba saulė­kaitoje. Žemė turi būti drėgna, derlinga. Ne­atsparios veislės sodinamos praėjus šalnų pa­vojui. Žydėjimo laikotarpiu gerai laistykite ir kas dvi savaites tręškite skystomis daug kalio turinčiomis trąšomis. Prieš prasidedant pirmoms šalnoms, ma­žiau atsparių veislių fuksijas pridenkite. Nesumedėję auginiai gali būti imami iš jaunų atžalų pavasarį. Šaltose vietovėse šaknis gali tekti apsaugoti mulčiuojant durpėmis, kapota žieve arba šiaudais. Guboja- Gubojos žydi gausybe smulkių, sukrautų šluo­telėse. Labai tinka auginti alpinariumuose arba šlaitams apželdin­ti. Gubojos mėgsta gerai vandenį sugeriančią žemę ir atvirą saulėtą vietą. Nebijo kalkingos žemės, o rūgščioje žemėje augantys augalai geriau tarpsta į ją įbėrus šiek tiek kalkių. Nors daugiametės gubojos pakenčia neder­lingą lengvą dirvožemį, tačiau tokiomis sąly­gomis gyvuoja neilgai. Jei reikia, paremkite šakeles lazdelėmis, o nužydėjusias nupjaukite. Vienamečių rūšių sėklos sėjamos anksti pavasarį. Eleborai- Lietuviškai dar vadinami čėrais arba heleborais. Gan smulkus, 20-30 cm aukščio krūmeliai. Balti žiedai- iki 4 cm skersmens. Labai ankstyvas, lauke pražysta dar po sniegu, tačiau gali iššalti. Galima pražydinti ir vazonėlyje, tik bus mažiau puošnus. Pavasarį eleborus geriausia persodinti į sodą pusiau šešėlyje, nekarštoje vietoje, kur neperdžiūsta žemė. Galima sodinti po senais medžiais. Vieta paruošiama ilgam laikui, nes dažno persodinimo nemėgsta. Paruošiamos 30 cm duobutės su kompostu ir sodinami kaip buvo vazonėlyje. Per sausras reikia laistyti.Jei auginami lauke, žiemai reikia dengti ne nuo šalčio, o nuo sniego ir kaitrios pavasarinės saulės. Augalus galima dengti pintinėmis, dėžėmis. Jei norite pražydinti ir kitų metų žiemą, pavasarį persodinkite į didesnį vazoną ir su juo įkaskite sode. Vasarą reikia pastoviai laistyti. Eleborai dauginami sėklomis ir kero dalimis. Sėklos subręsta tik apdulkinus žiedus. Sėjinukai auga lėtai. Sėjama vasaros viduryje, arba rugsėjį, į lysves arba dėžutes. Sudygsta tik pavasarį. Stratifikuotos sėklos sudygsta vienodžiau. Nestratifikuotos, pasėtos pavasarį- tik po 1-2 metų. Daigams pavojingas dirvos perdžiūvimas. Į dirvą sodinami 3-4 metų sėjinukai. Kero dalimis galima dauginti tik kas keletą metų, nuo gerokai paaugusio eleboro. Kerai dalinami vasaros antroje pusėje- rugsėjį. Iškasami stengiantis nepažeisti šaknų. Aštriu peiliu supjaustomi taip, kad kiekviena dalis turėtų gerai išsivysčiusias šaknis ir lapus su augimo pumpuru. Į vazonėlius sodinami po vieną. DĖMESIO! Visi eleborai ir šaknys nuodingi.