Lietuvos istorija 1795-2004/Lietuva 1795-1917 metais
Puslapis iš Vikiknygų
 |
Šis puslapis yra kuriamas. Turinys bus keičiamas, tobulinamas, pertvarkomas pagal Vikimedijos projektų reikalavimus. Jūs galite prisidėti prie Vikiknygų papildydamas šį puslapį |
Navigacija
Turinys - Lietuva 1795-1917 metais - Lietuva 1918-1939 metais - Lietuva 1940-1989 metais - Lietuva 1990-2004 metais - Apibendrinamoji dalis
Turinys |
[redaguoti] Įvadas
XIX a. I ketvirtyje caro rūmuose dar sklandė iliuzijos, kad Lietuva su jos lenkiškai kalbančia bajorija liks lojali, buvo svarstomi netgi politinės autonomijos suteikimo Lietuvai projektai. Buvusi Švedijos provincija Suomija, 1809 m. prijungta prie Rusijos, tokią autonomiją gavo ir liko lojali Rusijos carui. Dar anksčiau lojaliais pasirodė prie Rusijos prijungti Pabaltijo vokiečiai, kurių dalis net sugebėjo padaryti karjeras Rusijos valstybės aparate. 1815 m. prie Rusijos prijungus buvusią Varšuvos hercogystę, ji oficialiai buvo pavadinta Lenkijos Karalyste ir gavo autonomiją, pripažįstant čia Napoleono įvykdytą baudžiavos panaikinimą. Tačiau rusams sunkiai sekėsi integruoti ne tik šią, bet ir visas kitas katalikiškas teritorijas, kuriose lenkiškai kalbantys bajorai sudarė privilegijuotą sluoksnį. Ribota autonomija nepatenkino radikaliųjų lenkų bajorų, kurie XIX a. padarė du didelius antirusiškus sukilimus, siekdami atkurti savo istorinę valstybę. Tiek 1830/31, tiek 1863/64 m. sukilimuose aktyviai dalyvavo ir nemažai Lietuvos bajorų su valstiečiais. Po kiekvieno iš šių sukilimų caro valdžia griebdavosi represijų ir maištavusio krašto teisių susiaurinimo. Po 1863/64 m. sukilimo netgi buvo oficialiai atsisakyta vartoti Lenkijos ir Lietuvos pavadinimus. Caro valdžia įsitikino, kad lenkai dėl savo tam tikro civilizacinio patrauklumo gali būti pavojingi rusams kovoje dėl įtakos lietuvių, baltarusių, ukrainiečių valstietijai. Dėl to Lietuvoje buvo siekiama susilpninti katalikų bažnyčios ir lenkų civilizacinę įtaką. Į lietuviškomis ar slaviškomis tarmėmis kalbančius katalikų valstiečius rusų valdžia žiūrėjo kaip į manipuliacinę masę, kurią reikia „atversti“ į savo tikėjimą (pravoslavų) ir surusinti. Dėl to, po 1864 m. lietuviams netgi buvo uždrausta spausdinti knygas lotyniška abecele, tikintis, kad jie pradės skaityti valdžios leistas lietuviškas knygas slavišku raidynu. Tačiau Lietuvos gyventojai tam priešinosi. Dalis katalikų, ypatingai Vilniaus vyskupystėje, intensyviau perėjo prie lenkų kalbos. Didžioji gi dalis, ypatingai Žemaičių vyskupystėje ir Suvalkų gubernijoje ėmė naudoti slaptą lietuvišką spaudą, leidžiamą Rytprūsiuose ir gabenamą į Lietuvą kontrabanda.
Nors dalis smulkiųjų lietuvių bajorų, visų pirma Žemaitijoje, išlaikė glaudų ryšį su valstiečiais, tačiau bajorų kaip valdančiojo sluoksnio vaidmens kritimas buvo neišvengiamas. 1861 m. baudžiava oficialiai buvo panaikinta visoje Rusijos imperijoje. Tokiomis sąlygomis vyko ekonominio valstiečių savarankiškumo didėjimas ir socialinė diferenciacija, o taip pat ir lietuvių valstietiškos prigimties išsilavinusio elito atsiradimas. Realias sąlygas valstiečių vaikui gauti gerą išsilavinimą sudarė kunigo kelio pasirinkimas. Žymiausias lietuvių dvasininkas XIX a. neabejotinai buvo Motiejus Valančius. Tai buvo pirmasis iš valstiečių kilęs lietuvis, sugebėjęs tapti vyskupu. Pagal bažnytinę hierarchiją pavaldus Romai, o valstybine prasme Sankt Peterburgui, Valančius vykdė lietuvišką katalikišką politiką, daugeliu aspektų nepriklausomą nuo rusų ir lenkų interesų. Jam pavaldi Žemaičių vyskupystė buvo išplėsta į rytus ir pagal plotą tapo viena didžiausių katalikiškame pasaulyje. Kitas iš valstiečių kilęs lietuvių kunigas, A. Baranauskas, XIX a. pab. Suvalkų gubernijoje tapo Seinų vyskupu. Jis yra išsireiškęs, kad Valančius „išgelbėjo lietuvišką liežuvį“. Didele dalimi dėl visapusiško lietuvių kunigų aktyvumo Žemaičių vyskupystė išsaugojo savo lietuvišką pobūdį ir kartu su Suvalkų gubernijos lietuviška dalimi sudarė tą geopolitinį pagrindą, ant kurio po I pasaulinio karo susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė.
XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais atsirado lietuvių valstietiškos kilmės pasaulietinė inteligentija, kuri taipogi ėmėsi reikšti lietuvių nacionalinius interesus. Daugelis šių lietuvių inteligentų buvo kilę iš Suvalkų gubernijos lietuviškos dalies. Mat čia, dar Napoleonui panaikinus baudžiavą, valstiečiai anksčiau prisitaikė prie naujų ekonominių sąlygų ir dalis galėjo bent vieną vaiką išleisti į aukštesnį mokslą. Pespektyvu buvo leisti gabesnį sūnų ne tik „į kunigus“, bet ir į medicinos ar teisės studijas, mat lietuvių gydytojams bei advokatams carinė valdžia leido dirbti ir Lietuvoje. Šio naujų išsilavinusių lietuvių aktyvumo rezultatas buvo 1883 m. Rytprūsiuose pradėtas leisti pirmas pasaulietinis lietuviškas laikraštis „Aušra“, nelegaliai gabenamas į Lietuvą. Laikraštis buvo leidžiamas iki 1886 m., o pagrindiniais redaktoriais buvo J. Basanavičius ir J. Šliūpas. 1889 m. pradedamas leisti laikraštis „Varpas“ (žymiausias redaktorius – V. Kudirka). Šiuose laikraščiuose buvo keliama tautos vienybės idėja, tačiau jau XIX a. pask. dešimtmetyje lietuvių tautinis judėjimas ima ryškiau diferencijuotis į katalikišką, tautinę demokratinę ir socialistinio pobūdžio sroves, ką atspindi šių srovių atskirai leidžiami periodiniai leidiniai. Iki I pasaulinio karo partiniai ir ideologiniai skirtumai toliau auga, tačiau lemiamais momentais lietuvių veikėjai gali ieškoti bendro sutarimo. Tai parodė 1905 m. bendro revoliucinio pakilimo visoje Rusijos imperijoje metu Vilniuje įvykęs I lietuvių suvažiavimas, kuriame keltas Lietuvos politinės autonomijos reikalavimas. Lietuviškose kaimuose ima organizuotis vietinė savivalda, vejami rusų mokytojai ir valdininkai. Po 1905 m. revoliucinių įvykių, carinė valdžia, panaudodama kariuomenę sugebėjo dalinai stabilizuoti padėtį. Po to legaliai partinei veiklai Lietuvoje sąlygos buvo nepalankios, tačiau tapo įmanomas lietuvių nacionalinių garantijų kūrimas organizuojant įvairias kultūrines, švietimo, ūkio draugijas, leidžiant spaudą, knygas ir pan.
Prasidėjus I pasauliniam karui kaizerinės Vokietijos kariuomenė iki 1915 m. pab. užėmė visą etninės Lietuvos teritoriją ir įtraukė ją į naujai administraciškai sudarytą okupuotų kraštų teritoriją – das Land Ober Ost. Nuo 1917 m. Berlyno nurodymu vokiečių okupacinė valdžia ima labiau proteguoti lietuvių veikėjus. Tų metų rugsėjį leidžia jiems Vilniuje sušaukti Lietuvių konferenciją ir išrinkti 20 žmonių „krašto tarybą“ (Landesrat) su A. Smetona priešakyje. Tačiau ši krašto taryba pasivadina Lietuvos Taryba ir bendradarbiaudama su okupantais bando siekti savų valstybingumo tikslų.
[redaguoti] WWW nuorodos
Traktat tylżycki 9 lipca 1807 [1807 m. Tilžės taikos sutarties tekstas, išverstas į lenkų kalbą]
Die lituanistische Bewegung zu Anfang des 19. Jahrhunderts [Santrauka vokiečių kalba iš Vinco Maciūno 1939 m. knygos]
Aušra Martišiūtė. Teatro kultūros atspindžiai Dionizo Poškos veikloje ir raštuose [Metai, 2005 Nr. 1]
Stasys Vansevičius. Teisinio režimo sugriežtinimas Lietuvoje po 1831 metų sukilimo [Teisė, 2004, t. 50]
Zum Zusammenhang zwischen nationaler Identitätsbildung und Katholischer Kirche in Litauen In der zweiten Hälfte des 19. Jahrhunderts bis zum Beginn des 20. Jahrhunderts [Christina Juditha Nikolajew. Dissertation, 2005]
National census in the service of Empire: The Western Borderlands of the Russian Empire in the mid-19th century [Darius Staliūnas (Vilnius). Pranešimo, skaityto 45-ajame vokiečių istorikų suvažiavime, 2004 m. vaizdo įrašas]
Gediminas Kulikauskas: Kontrabandos karai XIX a. Lietuvoje [Balsas.lt, 2007.10.31]
Termino “rusinimas” prasmės istorija (XIX a. 7 dešimtmetis) [Autorius: Darius Staliūnas]
Koriko paminklas Vilniuje. 100 metų [Gedimino Ilgūno straipsnis žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ 1998 Nr. 11-12]
Ieva Šenavičienė. Tautos budimas ir blaivybės sąjūdis [Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. T. XL, 1999, p. 3-11, 46]
Lietuvoje pirmąją lemputę vyrai bandė užpūsti [Delfi.lt, 2007.04.17 iš www.salve.lt]
Jonas Basanavičius. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851-1922 [Tai Jono Basanavičiaus autobiografija, parašyta 1922 m. Atskira knyga pirmą kartą buvo išleista 1936 m.]
Aušrinė Slavinskienė. Litauische Maler in München [zeitenblicke 5 (2006), Nr. 2]
Arvydas Jockus. Šventasis Sostas ir Lietuva: pasakojimas tęsiasi [XXI amžius, 2003 Nr. 21]
Lithuanian Social Democracy in Perspective, 1893-1914 [Book by Leonas Sabaliūnas; Duke University Press, 1990. 205 pgs.]
[redaguoti] 1863/64 m. sukilimas
Augustinas Janulaitis. 1863 - 1864 metų sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje [Išleista 1921 metais Kaune. © Lietuvos.net pataisymai ir papildymai 2005 Spalis]
Ieva Šenavičienė. 1863 m. sukilimas ir lietuvių kalba [Metai, 2006 Nr. 6]
Lietuvių kalba 1863 m. sukilimo agitacijoje [Ievos Šenavičienės straipsnis žurnale „LITUANISTICA“, 2006, T. 67, Nr. 3, p. 13–23.]
Lietuvos katalikų dvasininkai ir 1863 metų sukilimas [Alfonso Zubrecko straipsnis laikraštyje „XXI amžius“ 2003 m. rugpjūčio 16 d., Nr. 62]
The January Uprising 1863 / Powstanie Styczniowe
Manifest Tymczasowego Rządu Narodowego [22 stycznia 1863 r.]
[redaguoti] Spaudos draudimas
Vanda Stonienė. Spaudos draudimas ––– „SPAUDOS DRAUDIMAS, caro valdžios draudimas, spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Lietuvoje bei Rusijos europinės dalies gubernijose lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Galiojo 1864 – 1904.“
Lietuvių spaudos draudimas: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė [Antano Tylos straipsnis, 1996]
Lietuviškas žodis [Leidinys skirtas lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui]
Lietuvių draudžiamosios spaudos ir tautinės tapatybės sąsajos [Vytauto Merkio straipsnis žurnale „Knygotyra“ 2005, T. 44]
Lietuvių rašytojai spaudos draudimo metais [Straipsnio autorė: Nijolė Raižytė]
Raidžių draudimo metai lietuvių kultūroje [Knygotyra, 2005, T. 45]
[redaguoti] 1905 — 1914 m.
TARP ISTORINĖS IR ETNOGRAFINĖS LIETUVOS: AR BUVO BANDYTA IEŠKOTI LIETUVOS AUTONOMIJOS FORMULĖS 1905 METAIS? [Rimanto Miknio straipsnis žurnale „Parlamento studijos“, 2005, Nr. 5]
[redaguoti] Didžiojo karo metais
Das Land Ober Ost [DIE ZEIT 51/2002]
Steffen Bruendel. Review of "Vejas Gabriel Liulevicius. Kriegsland im Osten. Eroberung, Kolonisierung und Militärherrschaft im Ersten Weltkrieg. Hamburg: Hamburger Edition, 2002" [H-Soz-u-Kult, H-Net Reviews, January, 2004]
Vacys Bagdonavičius. Vydūnas pirmojo pasaulinio karo verpete [Mokslas ir gyvenimas, 2000 Nr. 3]
Atidengta paminklinė lenta Vilniaus lietuvių konferencijai atminti
Proklamowanie niepodległej Litwy [Fragmentas iš Piotr Łossowski 2001 m. knygos]
[redaguoti] Kartografija
A map of the Kingdom of Poland and Grand Dutchy of Lithuania including Samogitia and Curland, divided according to their dismemberments, with the Kingdom of Prussia [By Willm. Faden, Geographer to the King, M DCC XCIX. London, published by W. Faden, Geographer to the King & to H.R.H. the Prince of Wales, Charing Cross, April 2d, 1799. 2d edition.]
OST-EUROPA, No. 3: Süd-Schweden, die Russischen Ostsee-Provinzen, Polen & West-Russland [Adolf Stielers Handatlas. Gotha: Julius Perthes, 1891, Ost-Europa, No. 46]
Gubernie Zachodnie i Królestwo Polskie [Litografija iš „S. Orgelbranda Encyklopedja Powszechna“, T. 12, 1902]
Nationalitäten-Karte der Provinz Ostpreussen [Nationalitäten-Karte der Provinz Ostpreussen / auf Grund amtlicher Angaben entworfen von Paul Langhans. Gotha : Perthes, 1907]
Navigacija
Turinys - Lietuva 1795-1917 metais - Lietuva 1918-1939 metais - Lietuva 1940-1989 metais - Lietuva 1990-2004 metais - Apibendrinamoji dalis
