Kasdieninio gyvenimo revoliucija
Iš Wikibooks.
 |
Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta. Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
Turinys |
[redaguoti] Apie projektą
Sveiki! Šis puslapis yra skirtas Raoul Vanegeim'o, vieno iš prancūzų situationistų judėjimo veikėjo, knygos "The revolution of everyday life" [1967 m] vertimo koordinavimui, medžiagos saugyklai bei redagavimui. Tai suteiktų galimybę realizuoti šio kūrinio lietuvišką variantą ir suteikti skaitytojui galimybę susipažinti su vienu svarbiausiu kūriniu, labai įtakojusį 1968-ųjų metų maištingus pavasario įvykius Paryžiaus gatvėse. Šis kūrinys - tai moderni kapitalizmo kritika, parašyta gyva anarchizmo dvasia ir raginantis keistis pačiam bei keisti visuomenę.
Plačiau: @SKAitykla
[redaguoti] Kaip prisijungti
Prisidėti prie vertimo gali kiekvienas savanoris, mokantis skaityti angliškai. Išverstą tekstą nukopijuokite prie atitinkamo vertimų skyriaus. Pasirinkus tekstą vertimui, palikite žinutę prie atitinkamo skyriaus arba diskusijų lauke, kad lengviau būtų orientuotis kitiems savanoriams.
[redaguoti] Tekstai
Originalus kūrinys buvo parašytas prancūzų kalba. Patogumo dėlei pagrindinis referentinis šaltinis pasirinktas situationistų tekstų saugykloje Nothingness.org esantis angliškasis variantas, kurį nemokamai galima rasti šiuo adresu.
[redaguoti] Vertimai
Išverstą tekstą galite įdėti čia, prie atitinkamo skyriaus paspaudę nuorodą "Taisyti". Tekstą galima bus toliau redaguoti ir tobulinti stilių. Kiekvienas turi galimybę tai padaryti!
[redaguoti] Įvadas
DEDIKACIJA Elai, Maldororui ir tiems, kurie padėjo šio nuotykio kelyje. "AŠ GYVENU ANT PASAULIO KRAŠTO IR MAN NEREIKIA JAUSTIS SAUGIAI."
„Žmogus vaikščiodamas tuščiame reginyje, parodo tik tai, kad jis yra žmogus.“
"Mes gyvename įvairialypėje Valstybėje, kurioje iš tikrųjų netgi negyvename, o tik pasirodome: mūsų gyvenimas yra Vienybėje, joje mes esame, pagal ją skirstomi, todėl mūsų nebelieka.
Vaikštinėdami įvairovėje, eidami mes sutinkam daugybę Vaiduoklių ir Šešėlių, kas sudaro Vienybės Paunksmę. Pasaulis sukasi amžinai ir kiekvienas, turintis jam būdingų interesų yra galutinai praryjamas; vadinasi, kartu keliaudami skausme ir dejuodami dėl nesantaikos: triūsiame atnešdami vienas vieną dalyką, kitas kitą, ir galiausiai kartu nieko neatnešame, išskyrus vėją ir painiavą.
Pasvarstykime, ar tavo mirtingas kūnas nėra geriausia ką turi? Ar tik ne maišto šaknys veši tavo prigimtyje? Ar tik neatėjo laikas šiam blogiui atsiskleisti?
Tu mažai galvoji ir mažiau žinai, kaip greitai įtūžio taurė gali patekti į tavo rankas: aš su daugeliu kitų, buvome visiškai nugirdyti keršto vynu, kurio drumzlės (privalėčiau žinoti) gali staiga atsidurti tavo dalyje."
Įžanga.
Aš neketinu atskleisti, kas yra iš mano gyvenimo šioje knygoje tiems skaitytojams, kurie nėra pasirengę to išgyventi. Aš laukiu tos dienos, kai tai praras ir atras save visuotiniame idėjų judėjime, taip pat man patinka manyti, jog dabartinė padėtis bus ištrinta iš žmogaus atminties.
Pasaulis turi būti perdirbtas. Nė vienas specialistas negalės sustabdyti atnaujinimo. Kol aš nenoriu suprasti jų, aš noriu, kad jie nesuprastų manęs.
Kas dėl kitų, aš su nuolankumu prašau jų geranoriškumo ir manau, kad jie viską suvoks. Aš norėjau, kad ši knyga būtų prieinama tiems, kurie yra mažiausiai sugadinti intelektualinio žargono, tikiuosi tai nebus visiškas nepasisekimas. Vieną dieną iš šio chaoso iškils kelios formulės ir bus paleistos tiesiai į mūsų priešus. Iki tol, šie skaitomi ir perskaitomi sakiniai turi padaryti savo lėtą darbą. Paprastumo kelias yra pats sudėtingiausias ir ypač čia atrodo geriausia neatsitraukti nuo kasdieninės esmių painiavos, kuri mums leidžia jį perkelti į kitą sritį, kurioje mes tai galime plėtoti savo naudai.
Aš niekada neįsivaizdavau, kad atskleisiu kažką naujo ar pradėsiu kurti naujoves kultūros rinkoje. Minutė pagrindų pataisymo yra vertingesnė už šimtus naujų antraeilių minčių. Visa kas yra nauja, yra srovės kryptis, kuri įkvepia kasdienybę.
Nuo tada kai egzistuoja žmogus- ir žmogus kuris skaitė Lotremoną-, viskas buvo pasakyta ir tik keli žmonės iš to šį tą įgijo. Kadangi, mūsų idėjos yra mums įprastos, jos gali būti vertybė tik tiems žmonėms, kuriems jos yra neįprastos.
Šiuolaikinis pasaulis privalo išmokti, tai ką jis jau žino, tapti tokiu, kokiu jis jau yra, pasitelkiant didį egzorcizmo poveikį, naudojant sąmonę. Žmogus gali ištrūkti iš kasdienybės perkeldamas, valdydamas ir panardindamas ją į sapnus, perduodamas ją savarankiškam maloniam subjektyvumui. Pirmiausia aš akcentavau subjektyvų norą, bet niekas neturi teisės kritikuoti to tol, kol neišnagrinės mąsto, kuriam objektyvios kasdieninio pasaulio aplinkybės diena iš dienos yra tolimesnio subjektyvumo priežastis. Viskas prasideda nuo subjektyvumo ir niekas jame nesustoja. Šiandien- mažiau nei bet kada.
Nuo dabar, kova tarp subjektyvumo ir to, kas jį mažina, išplės senosios klasių kovos apimtį. Tai jį atgaivins ir suteiks aštrumo. Gyvenimo troškimas yra politinis sprendimas. Mes nenorime gyventi pasaulyje, kuriame garantija, kad nemirsime iš bado yra paperkama pripažįstant esant riziką numirti iš nuobodulio.
Išlikimo žmogus, yra žmogus- sumalamas hierarchinės galios mechanizmų, pagautas masinio kišimosi, supančiotas engiančios technikos, kurios racionalizacija laukia kantraus programavimo iš užprogramuotų protų.
Išlikimo žmogus, taip pat yra susivienijęs su savimi, visiško atsisakymo žmogus. Nė vienas akimirksnis nepraeina be kiekvieno iš mūsų prieštaravimo ir kiekviename realybės lygmenyje- be konflikto tarp priespaudos ir laisvės, ir be keistai išdarkyto bei suvokto šio konflikto dviejų priešiškų perspektyvų: jėgos ir jėgos užgrobimo. Dvi šios knygos dalys skirtos šių perspektyvų analizei, turėtų būti prieinamos, ne pagal eiliškumą, kaip jų išsidėstymas reikalauja, bet tuo pat metu, nuo tada kai neigiamas apibūdinimas sutinka teigiamą planą ir teigiamas sustiprina neigiamą. Geriausias knygos pritaikymas yra tada, kai jo išvis nėra, nes tada skaitytojas jį gali susikurti pats.
Kur žlunga rašymas, ten jis atspindi skaitytojo kaip skaitytojo pralaimėjimą, ir netgi jo kaip žmogaus pralaimėjimą. Jei nuobodulio dalis kainavusio man parašyti persiduos jums beskaitant, tai bus tik dar vienas įrodymas, demonstruojantis mūsų nesugebėjimą gyventi. Kitiems laiko svarba turėtų pateisinti mano tono svarbą. Lengvabūdiškumo dėka dažnai pritrūkstą žodžių arba jie būna netaiklūs. Šiuo atveju, ironija neleis man to pamiršti.
Ši knyga yra dalis paplitusios agitacijos, kurios pasaulis dar negirdėjo. Tai yra paprasčiausias prisidėjimas prie tų, kurie bando atkurti tarptautinį revoliucinį judėjimą. Ir lai jos svarba nieko neišgąsdina, nes atėjus laikui niekas nesugebės išvengti to pasekmių.
[redaguoti] 1. NEREIKŠMINGAS REIKŠMINGUMAS
Dėl savo vis didėjančio nereikšmingumo mūsų kasdienis gyvenimas palaipsniui mums kelia vis didesnį susirūpinima (1). Be iliuzijų, šventas ar supasaulietintas (2), kolektyvinis aš individualus, jis nebegali nuslėpti mūsų kasdieninių veiksmų galios (3). Gyvenimo skurdumas reikalauja negailestingos naujų galios formų ir senų atsisakymo ginklų analizės (4). Mūsų laikų istorija asocijuojasi su tais Walt‘o Disney‘aus personažais, beprotiškai skuba nuo bedugnės krašto, o jų vaizduotės galia laiko juos ore, bet kai tik jie pasižiūri žemyn ir pamato kur yra, jie iškart nukrenta. Šiuolaikinė mintis, kaip Bosustov‘o1 herojai, daugiau nebegali ilsėtis savo iliuzijoje. Kas anksčiau ją išlaikydavo, dabar sviedžia žemyn. Ji visu greičiu skuba priešais realybę, kuri ją tuoj sutraiškys: realybė yra tai, kas išgyvenama kiekvieną dieną.
.Ar šis išaiškėjęs skaidrumas iš esmės naujas? Aš taip nemanau. Kasdienis gyvenimas visada kuria ryškesnės šviesos poreikį, net jei tik dėl kiekvieno iš mūsų jaučiamos reikmės žengti koja kojon su istorijos eiga. Bet 24–iose žmogaus gyvenimo valandose yra daugiau tiesos nei visose filosofijose. Net filosofas negali to ignoruoti dėl pagarbos pačiam sau; jis mokosi šios nepagarbos iš paniekos sau, filosofijos. Po to, kai jis salto užšoka sau pačiam ant pečių, kad iš aukščiau išrėktų savo žinią pasauliui, pabaigoje filosofas pamato pasaulį atvirkščiai – viskas jame yra kreiva, atvirkščia tam, kad tik įtikinti jį, kad jis stovi stačiai. Bet jis negali pabėgti nuo savo kliedesių ir atsisakydamas tai pripažinti jis tik dar labiau tai komplikuoja. XVI ir XVII amžių moralistai valdė banalybių sandėlius, bet jais sukėlė tiek skausmo, kad norėdami jį nuslėpti jie aplink pastatė išorinio tinko ir spekuliacijos rūmus. Taip, idėjų rūmai pridengia, bet įkalina nugyventą patirtį. Nuo jų vartų matosi Kilniu Tonu užlietas įsitikinimas ir „universalaus žmogaus“ fikcija, bet kiekvienas jo kvėptelėjimas skausmingas. Analitikas bando pabėgti nuo palaipsniško egzistavimo užsimiršimo, pasiekdamas pačią esmę, ir kuo labiau jis atskiria save, išsireikšdamas pagal dominuojantį vaizdą iš savo laiko (heodalo paveikslą, kuriame dievas, monarchas ir pasaulis yra nedalomai vientisi), kuo labiau jo skaidrumas traukia užslėptą gyvenimo veidą, tuo daugiau „atrandama“ kasdienybė. Švietimo filosofija pagreitino kritimą link konkretumo tiek, kiek konkretumas tam tikrais atvejais buvo atneštas į valdžią kartu su revoliucine buržuazija. Nuo dangaus žlugimo žmogus pereina į savo paties pasaulio žlugimą. Kas nutiko? Kažkas tokio: 10,000 žmonių yra įtikinami, kad jie matė fakyro virvę pakylant į orą, o kameros įrodo, kad ji nė kiek nepajudėjo. Mokslinis objektyvumas viešai demonstruoja mistifikaciją. Labai gerai, bet ką mums tai rodo? Susuktą virvę, visiškai nedominančią. Aš nelabai turiu iš ko rinktis tarp malonumo būti mistifikuotam ir nuobodulio kontempliuojant realybę, kuri manęs neliečia. Realybę, kurios nesu sugriebęs,- ar tai nėra šviežiai atnaujintas melas, galutinė mistifikacijos stotelė? Nuo šiol analitikai įžengia į gatves ir aiškumas nėra vienintelis jų ginklas. Jų mintims nebegresia pavojus būti įkalintiems klaidingos dievų realybės ar klaidingos technologijų realybės! 2. Religiniai įsitikinimai slepia žmogų nuo jo paties; jų Bastilija įkalino jį piramidiniame pasaulyje, kuriame dievas pačioje viršūnėje, o karalius tiesiai po juo. Deja, liepos 14-tąją suvienytos jėgos žlugime nebuvo pakankamai laisvės, kad patys apsisaugotume nuo tapimo naujais kalėjimais. Už prietarų uždangos pasirodo slėpėsi ne nuoga tiesa, kaip svajojo Meslier‘as2, o ideologijų spąstai. Padrikos jėgos kaliniai neturi jokios priedangos nuo tironijos, išskyrus laisvės šešėlį. Šiandien nebėra nė vieno veiksmo ar minties, kurie nebūtų įstrigę pripažintose idėjose. Lėtai besileidžiančios susprogusio mito dalelės visur aplink paskleidžia šventas dulkes, kurios dusina dvasią ir norą gyventi. Prievarta tapo ne tokia paslėpta, akivaizdesnė, ne tokia galinga, jos padaugėjo. Paklusnumą sukelia nebe dvasininkų magija, o daugybė nežymių hipnozių: naujienos, kultūra, miestų išplanavimas, viešumas, kondicionavimo mechanizmai ir siūlymas pateikti bet kokį užsakymą, surastą ar dar tik ateinantį. Mes esam kaip Guliveris: jo visos kūno dalys surištos, jis apstotas Liliputų, užsibrėžęs išsilaisvinti, jis akylai dairosi: mažiausia gamtovaizdžio detalė, mažiausias žemės kontūras, menkiausias judesys – viskas tampa ženklais, nuo kurių gali priklausyti jo pabėgimas. Patikimiausi išsivadavimo šansai gimsta ten, kur viskas geriausiai pažįstama. Kitais atžvilgiais, ar kada nors taip buvo? Menas, moralė, filosofija gali paliudyti : už žodžių ir idėjų paviršiaus, yra neprisitaikymas prie išgyvenamos realybės – visada pasilenkęs, pasiruošęs pulti. Nuo tada, kai nei dievai, nei žodžiai nebesugeba to tinkamai nuslėpti, šis eilinis padaras nuogas klajoja traukinių stotyse ir tuščiose vietose, jis atsiranda priešais tave, kai tik tu bandai išsisukti nuo savęs, jis liečia tavo alkūnę, traukia tavo akį; tada prasideda dialogas. Tu turi pradingti su juo arba išsaugoti jį su savimi.
3. Per daug lavonų nuklojo individualizmo ir kolektyvizmo kelius. Siautėjo du aiškiai priešingi racionalumai : tas pats banditizmas ir ta pati izoliuoto žmogaus priespauda. Rana, kuri uždusino Lautréamont‘ą, sugrįžo pasmaugti Serge Yesenin‘o : vienas mirė savo šeimininko Jules-Françoise Dupuis‘o nakvynės namuose, kitas pasikorė nacionalizuotame viešbutyje. Įstatymai visur patvirtina: „Nėra jokio tavo individualaus noro ginklo, kuris, pasisavintas kito, neatsigręžtų prieš tave patį“. Jei kas nors sako ar rašo, kad tikrasis motyvas turi remtis asmenybės ir tik tos vienos asmenybės teisėmis, jis savo paties teiginį paverčia negaliojančiu, jei jis nepakviečia savo auditorijos pritaikyti šio pareiškimo sau patiems. Toks įrodymas gali būti išgyventas, suvoktas tik iš vidaus. Štai kodėl viskas, kas yra užrašyta, turi būti staigiai kiekvieno patikrinta ir pataisyta. Nieko nėra tokio vertingo, kad nereikėtų to pradėti iš naujo, niekas nėra toks gausus, kad to nereikėtų pastoviai praturtinti.
. Kai tik mes savo asmeniniame gyvenime atskiriame tai, ką žmogus galvoja ir kalba apie save ir kas jis yra ir ką daro iš tikro, tada kiekvienas išmoksta atskirti retoriką ir mesijiškas politinių partijų pretenzijas iš jų organizacijos ir tikrųjų interesų : nepainioti kuo jie save laiko ir to, kas jie yra. Žmogaus iliuzijos apie save ir kitus iš esmės nesiskiria nuo iliuzijų, kurias puoselėja grupės, klasės ir partijos. Iš tikrųjų, jos turi bendrą šaltinį : dominavimo idėjas, kurios yra dominuojančios klasės idėjos, net jei jos pereina į antagonistines formas. ‘Izmų‘ pasaulyje (ar tai apima visą populiaciją, ar vieną žmogų), niekada nebus nieko daugiau už realybės iščiulptą pasaulį, klaikia realią melagingą pagundą. Trys triuškinantys pralaimėjimai, kuriuos patyrė Komuna, Spartakiškas judėjimas ir Kronstandt‘o jūreiviai5, kartą ir visam laikui parodė, kad kraujo upės yra pasekmė trijų ideologijų: liberalizmo, socializmo ir Bolševizmo. Deja, prieš visuotinį to suvokimą ir pripažinimą, dirbtinės ir mišrios šių ideologijų formos turėjo supaprastinti pirminį žiaurumą daug sakančiais įrodymais: koncentracijos stovyklomis, Lakostės Alžyru, Budapeštu. Didžiosios kolektyvinės iliuzijos, silpnumas praliejus tiek daug vyrų kraujo, suteikė progą tūkstančiams fasuotų idėjų būti parduotoms vartotojiškai visuomenei kaip daugybė nešiojamų, protus jaukiančių mašinų. Ar reikės tiek pat kraujo, kad būtų parodyta, jog šimtai tūkstančių įdūrimų gali žudyti kaip keletas smūgių lazda? . Ką aš turėčiau veikti grupėje aktyvistų, kurie tikisi, kad liksiu drabužinėje; aš nepasakysiu kelių idėjų – idėjų, kurių vedamas ir įsijungiau į šią grupę – tik manęs niekad nepalieka svajonės ir troškimai, noras gyventi autentiškai ir be kokių suvaržymų. Kokia izoliacijos, monotonijos, vieno melo keitimo kitu prasmė? Kai buvo parodyta tikro pasikeitimo iliuzija, paprasčiausias iliuzijos pakeitimas tampa nepakenčiamas. Bet šiuometinė padėtis yra būtent tokia: ekonomika negali mūsų sustabdyti nuo vis gausesnio ir gausesnio vartojimo, ir tas vartojimas be atvangos yra iliuzijos keitimas spartinant žingsnį, kuris palaipsniui tirpdo kaitos iliuziją. Suprantam esantys vieni, nepasikeitę, įstrigę tuščioje erdvėje už prietaisų, šeimos automobilių ir masinių leidinių krioklio. Žmonės be vaizduotės jau pavargo nuo svarbos būti pririštam prie komforto, kultūros, laisvalaikio – nuo visko, kas niokoja vaizduotę. Tai reiškia, kad iš tikro žmonės yra pavargę ne nuo komforto, kultūros ir laisvalaikio, bet nuo jų pritaikymo, kuris ir yra būtent tai, kas mums trukdo jais džiaugtis. Gausi visuomenė – tai vujaristų visuomenė. Kiekvienam savas kaleidoskopas : mažutis piršto krustelėjimas ir vaizdas keičiasi. Tu negali pralošti : mini mašina, televizija, reklama, laikas žudyti... tada vaizdai, kuriuos mes vartojam, tampa monotoniški, taip atspindėdami savo vaizduojamų veiksmų monotoniškumą, lėtas kaleidoskopo pasukimas tarp smiliaus ir nykščio. Nebuvo jokios mini mašinos – tik ideologija, beveik nesurišta su automobiliais. Praskiedę su Pimm‘s Nr.17, galim gardžiuotis keistu alkoholiniu kokteiliu su klasių kova. Niekas nebestebina – štai kur kliūtis! Ideologinio spektaklio monotonija priverčia mus suprasti gyvenimo inertiškumą : išlikimą. Anapus sufabrikuotų skandalų – Skandalingo kvapo, Profumo8 skandalas – tikras skandalas, skandalas veiksmų, eikvojusių savo esmę vardan iliuzijos, kurios kerų esmė kasdien darosi vis šlykštesnė. Veiksmai, silpni ir menki nuo maištingų, žavių, tariamų kompensacijų, veiksmai, nuskurdinti praturtėjusių, išpuikusių spėliojimų, į kuriuos jie žengė kaip vergai iš gėdingos kasdieniškumo ir banalybės kategorijos, veiksmai, kurie šiandien yra laisvi, bet išsekę, pasiruošę dar kartą pasiklysti savo kelyje arba žūti po savo pačių silpnybės našta. Štai jie, kiekviename iš jūsų, pažįstami, liūdni, iš naujo grįžę į tiesioginę, išgyvenamą realybę, kuri buvo jų gimtinė. Ir štai esi tu, suglumęs ir išmuštas iš vėžių, pasiklydęs naujajame prozaizme, perspektyvoje, kurioje arti ir toli susilieja į vieną. 4. Klasių kovų bendras supratimas sudarė pirmą konkretų, taktinį išrikiavimą tų šokų ir sužeidimų, kuriuos žmonės išgyvena individualiai; tai užgimė tam tikrų kančių sūkuryje, kurį žmonių ir panaudojamų mechanizmų santykių santrumpa sukūrė visoje industrinėje visuomenėje. Tai kilo dėl noro pertvarkyti pasaulį ir pakeisti gyvenimą. Toks ginklas reikalavo nuolatinės kontrolės. Pirmą kartą Internacionaliai nusigręžiama nuo menininkų , padarant darbininkų poreikius vieninteliu pagrindu projekto, kurį Marksas pateikė sudominti visiems tiems, kurie ieškojo (atsisakydami būti vergais), pilnaverčio gyvenimo ir visiško humaniškumo. Lacenaire10, Borel11, Lassailly12, Buchner13, Baudelaire14, Hölderlin15 – ar tai nebuvo nelaimė ir jos radikalus atsisakymas? Turbūt tada ši klaida buvo pateisinama : nei aš žinau, nei man rūpi. Kas yra akivaizdu, yra aiškus pamišimas amžiumi vėliau, kai vartojimo ekonomika užvaldo gamybos ekonomiką, ir darbo jėgos panaudojimas yra nuskandinamas kasdieninės kūrybos panaudojimo. Ta pati energija yra suplėšoma tarp darbininkų jų darbo valandomis IR jų laisvalaikio, kad vairuotų jėgos turbinas, kurias senosios teorijos sargai veidmainiškai paperka savo grynai formalia opozicija. Žmonės, kurie kalba apie revoliuciją ir klasių kovas, tiksliai nenurodantys į kasdienį gyvenimą, nesuvokiantys naikinamosios meilės galios ir kas yra teigiamo prievartos atsisakyme,-tokie žmonės savo burnose laiko lavonus.
Paaiškinimai:
1. Steve Bosustov – animatorius 2. Jean Meslier – prancūzas kunigas ateistas 3. Isidore Ducasse Lautréamont – prancūzų poetas 4. Serge Yesenin – rusų poetas 5. Kronstandt jūreiviai – sukilėliai [prieš Bolševikišką diktatūrą 6. ?? 7. Pimm‘s Nr.1 – alkoholinis gėrimas 8. John Profumo – britų politikas, slėpęs romaną su šokėja 9. Pierre François Lacenaire – prancūzų poetas ir žudikas 10. žr. 9 paaiškinimą 11. Émile Borel – matematikas 12. Yves Lassailly – prancūzų mokslininkas 13. Eduard Buchner – chemikas, Nobelio premijos laureatas 14. Charles Baudelaire – prancūzų poetas 15. Friedrich Hölderlin – vokiečių poetas
