Žymūs lietuvos žmonės

Iš Wikibooks.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Šablonas:Žmogaus biografija

Varpas, 1889 m. Nr. 1
Vinco Kudirkos 1897 m. atsišaukimas
Paminklas Kudirkos Naumiestyje (skulpt. Vincas Grybas)
Paminklas Šakiuose

Vincas Kudirka (1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose, Paežerių valsčius, Vilkaviškio apskritis1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje) – Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius.

Biografija[redaguoti]

Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, kur pasižymėjo visokeriopais gabumais. 1871 m. baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Marijampolės gimnaziją.

Įgimti meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė jau mokykloje, gimnazijoje taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia jis mokėsi dvejus metus ir buvo pašalintas dėl „pašaukimo stokos“.

Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. „Aušroje“ išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?“. Tais pačiais metais dėl Karlo Markso „Kapitalo“ perrašymo hektografavimui, buvo suimtas, kalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto. 1887 m. vėl grįžo į universitetą, kurį baigė 1889 m. Dalyvavo Proletariato partijos veikloje. 1888 m. įkūrė nelegalią Varšuvos lietuvių studentų draugiją „Lietuva“. Draugija 1889 m. pradėjo leisti „Varpą“, kurį redagavo kelerius metus ir jame rašė skiltį „Tėvynės varpai“.

Nuo 1890 m., greta „Varpo“, V. Kudirkos iniciatyva buvo leidžiamas ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas“. Gyvenimo pabaigoje „Varpo“ redagavimas visiškai perėjo į jo rankas.

1890–1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova. Šakiuose subūrė styginių instrumentų ansamblį, susipažino su jauna našle V. Kraševskiene, kuri tapo ištikima ir mylima drauge, kuri myledavosi su juo 2 kartus per diena, vėliau globojusia pasiligojusį rašytoją.

1895 m. dėl lietuviškos veiklos suimtas, bet greit paleistas. Sveikatai silpnėjant, 1895 m. išvyko į Sevastopolį. 1896 m. pavasarį grįžo į Lietuvą.

Nors mirė būdamas tik 40-ies metų, per palyginti trumpą laiką jo sukurti darbai buvo nepaprastai reikšmingi. Palaidotas Meištų kapinėse.

klausimas“ (1898 m.) ir „Vilkai“ (1898 m.). Jis yra žymiausias ne tik XIX a. komiškos prozos autorius. Būdamas visuomenės žmogus, V. Kudirka turėjo iš ko semtis prototipų, situacijų, siužetų ir sukūrė nepamirštamus caro valdininkų – Kruglodurovo, Rylosujevo, Izvergovičiaus, Vziatkovičiaus personažus prilygstančius gogoliškiems ar net pranokstančius juos.

Atminimo įamžinimas[redaguoti]

Jo vardu pavadinta:

Nuorodos[redaguoti]

Šablonas:Wikiquote

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis[redaguoti]

Šablonas:Otheruses Šablonas:Infolentelė muzikos atlikėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (šiuo metu Senoji Varėna) – 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, netoli Varšuvos, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) – lietuvių kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas.

Šiuo metu Čiurlionis vertinamas kaip didžiausias, kada nors gyvenęs, Lietuvos dailininkas ir kompozitorius. Tarp žymiausių jo muzikinių darbų - simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Iš dailės darbų populiariausi: „Pasaka. Karaliai“, „Rex“, Piramidžių ir Žvaigždžių sonatos.

XX a. tarpukariu pavardės linksniavimas iš dalies skyrėsi nuo dabartinio: Čiurlionis-Čiurlionies ir t. t.

Biografija[redaguoti]

Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje (šiuo metu Senoji Varėna) devynių vaikų šeimoje. Tėvas Konstantinas Čiurlionis (18461914, gimė Guobiniuose) buvo vargonininkas ir chorvedys, trumpai vargonininkavęs Liškiavoje, paskui visą gyvenimą – Druskininkuose. Suorganizavo mišrųjį chorą, kuris atlikdavo keturbalses mišias ir giesmes. Chore giedojo sūnūs Petras ir Jonas, dažnai tėvui talkindavo kiti sūnūs Konstantinas ir Povilas. Choro repeticijos dažniausiai vykdavo Čiurlionių namuose.

Motina Adelė Marija Magdalena Radmanaitė (Šablonas:De) gimė apie 1854 m. Seirijuose, buvo kilusi iš Bavarijos vokiečių evangelikų lieteronų giminės. Šeimoje buvo kalbama lenkų kalba, Mikalojus niekuomet neišmoko taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai.[1]

Vaikystę būsimasis menininkas praleido Druskininkuose, kur tėvo prižiūrimas išmoko skambinti fortepijonu. 1885 m. baigė liaudies mokyklą ir svajojo toliau mokytis. 18891893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre. 18941899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute: fortepijono mokėsi pas prof. T. Bržezickį ir A. Sigetinskį, kompozicijos – pas prof. Z. Noskovskį. Baigęs studijas, dar kurį laiką gyveno Varšuvoje ir vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. 1899 m. Čiurlionis gavo pasiūlymą tapti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau to atsisakė, pasirinkdamas tolimesnį muzikos kūrėjo tobulinimosi kelią.

Kartu su Sofija Kymantaite 1908 metais

19011902 m. Čiurlionis, vėl M. Oginskio remiamas, tobulinosi Leipcigo karališkojoje konservatorijoje, kur pas prof. K. Reinekę studijavo kompoziciją, o pas prof. S. Jadasoną kontrapunktą. Tuo metu pradėjo nuosekliai kurti muzikinius neoromantinius kūrinius. Leipcige, kuris buvo stambus Vokietijos kultūrinis centras, Čiurlionis visapusiškai lavinosi, skaitė filosofijos raštus, lankėsi muziejuose, operose. 1900-01 m. laikotarpiu sukurtas vienas garsiausių Čiurlionio muzikos kūrinių - simfoninė poema „Miške“.

Greičiausiai Leipcige Mikalojų patraukė dailė, jame jis galėjo susipažinti su Makso Klingerio ir Arnoldo Beklino simbolistine kūryba. 1902 m. grįžo į Druskininkus, bet netrukus vėl išvyko į Varšuvą. 1902-03 m. Čiurlionis mokėsi Varšuvos piešimo, o 1904-06 m. Varšuvos dailės mokyklose. Taip pat lankė prof. J. Staterio vadovaujamą chorą. 1905 m. vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui, o lankydamasis tėviškėje rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas. 1903-1907 m. laikotarpiu sukurtas muzikinis kūrinys, simfoninė poema „Jūra“. Tačiau tuo metu Čiurlionį vis labiau traukė dailė. 1906 m. Čiurlionio dailės darbai, eksponuoti Sankt Peterburge, patraukė platesnės rusų kultūrinės visuomenės dėmesį. Nuo 1907 m. Mikalojus galutinai apleido muziką, o dailės darbai pradėjo evoliucionuoti iki sudėtingų ir fantastiškų simbolistinių paveikslų ciklų.

1905 m. keliavo po Krymą ir Kaukazą, 1906 m. aplankė Drezdeną, Prahą, Vieną, Niurnbergą ir Miuncheną. Tuo metu dailininką jaudino ir lietuvių tautinis nubudimas. 1905 m. revoliucija Rusijoje sukrėtė imperiją ir sudarė palankesnes sąlygas tautos sąmonėjimui. Čiurlionis taip rašo broliui Povilui: „Ar Tau žinomas lietuvių judėjimas ? Aš pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Čiurlionis suranda ryšių su Vilniuje veikusiais lietuvių inteligentais ir kitais dailininkais. 1907 m. Vilniuje suorganizavo Pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo kūrinius. 1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, sudarė atskirą vyrų choro grupę, kuri dainavo jo paties harmonizuotas liaudies dainas. Koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė dailės ir muzikos klausimais. 1908 m. Vilniuje surengė Antrąją lietuvių dailės parodą, prie Lietuvių dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti (veikė 1908–1911 m.), buvo valdybos narys.

M.K.Čiurlionio kapas Rasų kapinėse Vilniuje
Pašto ženklas, išleistas TSRS 1975 m.

1909 m. sausio 1 d. Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčioje susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite. 1909 m. Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime išrinktas Dainų ir gaidų rinkimo komisijos nariu. Tais pačiais metais paruošė monumentaliausią savo darbą, 4 x 6 m. išmatavimų uždangą, lietuvių draugijai „Rūta“. Tačiau šis darbas sulaukė lietuvių kultūrinės visuomenės nesupratimo.

Vilniaus provincinis kultūrinis lygis dailininko netenkino. Čiurlionis dažnai važinėjo į Sankt Peterburgą, ieškojo ryšių su rusų artimos pakraipos menininkais ir galimybių eksponuoti savo darbus. Sankt Peterburge susipažino su rusų dailininku ir meno pasaulio veikėju M. Dobužinskiu. Buvo priimtas į rusų dailininkų sąjungą. Nuolatinė įtampa ir skurdas alino dailininko sveikatą. Didžiausią dalį savo paveikslų dėl skurdo dailininkas tapė ant popieriaus. 1909 metų pabaigoje daktaras V. Bechterevas konstatavo dailininkui psichologinį ir emocinį pervargimą. Rekomenduotas daktaro Čiurlionis grįžo į Druskininkus, o 1910 m. kovo mėn. pradėjo gydytis Raudonojo dvaro sanatorijoje Pustelnike (netoli Varšuvos).

1910 m. birželio 12 d. dailininkui gimė duktė Danutė, kurios Mikalojus taip ir nepamatė. 1910 m. rudenį Čiurlionis buvo priimtas į naujai įsikūrusią rusų dailininkų draugiją Sankt Peterburge „Meno pasaulis“. Iškart po to sekė kapitalinės dailininko parodos Maskvoje ir Sankt Peterburge. Dailininko sveikata buvo pradėjusi taisytis, tačiau vėlų 1911 m. kovo mėnesį Čiurlionis išėjo pasivaikščioti, peršalo ir susirgo plaučių uždegimu.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mirė 1911 m. balandžio 10 d., būdamas 35 metų. Palaikai buvo pergabenti į Vilnių ir palaidoti Rasų kapinėse.

Kūryba[redaguoti]

Beveik visi žinomi Čiurlionio dailės darbai, rankraščiai ir pan. saugomi ir eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. 1963 m. Druskininkuose atidarytas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, buvusiame Čiurlionių šeimos name.

M. K. Čiurlionis – ne tik garsus dailininkas, bet ir lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas. Jo muzikinį palikimą sudaro dvi simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“, simfoninė uvertiūra „Kęstutis“, Styginių kvartetas, kantata „De profundis“, fuga „Kyrie“, „Agnus dei“, „Sanctus“, „Neliūskime“, „Lapas pageltęs nukrinta“, apie 200 kūrinių fortepijonui, apie 40 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir kt.

1909 m. Varšuvoje išleistas jo harmonizuotų lietuvių liaudies dainų rinkinys „Vieversėlis“. M. K. Čiurlionio harmonizuotos liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“, „Oi lekia, lekia“, „Šoks tėvelis suktinį“ ir „Taip toli žadėta“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte. Retas choras ir Lietuvoje apsieina be M. K. Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų. Iš viso sukūrė apie 350 įvairių muzikos kūrinių (dalis jų nebaigti) ir apie 300 dailės ir grafikos darbų.

Turbūt daugiausia tyrinėjant M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą nusipelnė profesoriai Jadvyga Čiurlionytė ir Vytautas Landsbergis. 1970 m. išleista J. Čiurlionytės knyga „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“, V. Landsbergis sudarė knygas „M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai“ (1973 m.) ir „Žodžio kūryba “ (1997 m.), parašė knygas: „Čiurlionio dailė“ (1976 m.), „Vainikas Čiurlioniui“ (1980 m.), „Čiurlionio muzika" (1986 m.). Apie M. K. Čiurlionį knygas parašė J. Gaudrimas ir A. Savickas, J. Bruveris, S. Yla, J. Rūtenis.

Dailės darbai[redaguoti]

Čiurlionis, kaip dailininkas, pradėjo formuotis vėlai. Nors žinoma, kad besimokydamas Plungėje apie 1893 m., jis piešdavo miesto apylinkes, tačiau profesionalaus dailininko kelią pradėjo būdamas tik apie 29 m. amžiaus, įstojęs į Varšuvos dailės mokyklą. Čiurlionis vėliau apie ją pasakys: „Nieko nemokė ten to, ko aš norėjau išmokti“. Jau pirmuosiuose Čiurlionio darbuose pasireiškė dailininko potraukis į simbolizmą ir abstrakciją, mistikos ir paslapties šydą kūryboje. Tuo dailininkas įsiliejo į neoromantizmo dailės kryptį, kuri buvo paplitusi tarp Rytų ir Centrinės Europos, ypač Rusijos, dailininkų. Kaip geriausią dailės techniką dailininkas pasirinko senovinį tapybos tempera metodą. Kitas bruožas, rodantis Čiurlionio potraukį senovinės dailės išraiškai - ciklinės, diptiko, triptiko kompozicijos, buvusios pagrindinėmis viduramžiais.

„Jūros sonata. Finale“ (1908 m.)

Pirmuosiuose Čiurlionio darbuose, nuo 1903 m., dominuoja fantastinės būtybės, mistiniai praeities karaliai, lietuvių pagoniškosios kultūros pėdsakai, kosmogonijos elementai - dievai, planetos, žvaigždės. Šie elementai lydės dailininką likusiame jo kūrybiniame kelyje, įgaudami vis konkretesnes ir įtaigingesnes formas. Nuo pat pradžių Čiurlionis pajautė, kad geriausia jo kūrybinių idėjų išraiškos forma yra cikliškas, pasikartojantis įdėjos vaizdinis apmąstymas. Taip gimė tapybos darbų ciklai, kaip „Laidotuvių simfonija“, „Para“, „Tvanas“, „Rex“ (nemaišyti su kulminaciniu Čiurlionio kūrybos darbu „Rex“), „Pasaulio sutvėrimas“, „Kibirkštys“, „Žiema“, „Pavasaris“, „Vasara“. Juose veiksmas vyksta lėtai arba visai nevyksta, tik atkartojamos kūrybinės idėjos interpretacijos.

1907 - 1909 m. laikotarpis - pats brandžiausias ir produktyviausias Čiurlionio, kaip dailininko, kūryboje. Tapybos darbų piešiniai įgyja aiškesnes, stilizuotas formas. Kūrinių įdėja tampa labiau aiškesnė ir susieta su paveikslų turiniu. Pradeda dominuoti pavieniai paveikslai, o tapybos ciklai sutrumpėja iki, paprastai, 4 paveikslų per ciklą. Ciklų struktūra pakinta, ji susiejama su klasikinės muzikos formų struktūros dalimis kaip allegro, andante, scherzo ir finale. Kas atitinkamai muzikos kūrinyje atitinka temos įvedimą, vystymą, aukščiausią įtampos tašką ir užbaigimą. Taip gimė ciklai sonatos pavadinimu, kaip Saulės, Pavasario, Jūros, Vasaros, Piramidžių, Žvaigždžių sonatos. Kelių šių ciklų Čiurlionis nebaigė ir sunku pasakyti, ar planavo juos, apskritai, praplėsti. Kai kuriems paveikslams Čiurlionis suteikė muzikinius preliudo ir fugos (labai trumpi muzikiniai kūriniai) pavadinimus. Toks dailės pobūdis leido kai kuriems tyrinėtojams iškelti mintį, kad Čiurlionis bandė savo paveiksluose pateikti dviejų menų, muzikos ir dailės, sintezę.

Čiurlionio darbuose pasireiškia dėmesys tautinei Lietuvos praeities kultūrai ir gimtojo krašto gamtai. Kaip ir muzikoje, taip ir dailėje, menininkas atspirties taškų ieškojo liaudies kūryboje ir kultūroje. Tikriausiai svarbiausias gimtojo krašto įamžinimo darbas yra triptikas „Raigardas“. Liaudies kūrybos ir praeities lietuvių tautos kultūros pėdsakai atgyja Pasakos teminiuose paveiksluose ir žemaičių archaiškų koplytstulpių vaizduose. Tikriausiai pačiu garsiausiu Čiurlionio kūriniu įvardijamas paveikslas „Rex“, sukurtas 1909 m. - mistinio karaliaus, iškilusio virš Žemės planetos ir beveik ištirpstančio kosmose, vaizdinys.

Svarbiausių dailės darbų antologija[redaguoti]

Dauguma Čiurlionio dailės darbų saugoma Valstybiniame M.K. Čiurlionio muziejuje Kaune, keli Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, Valstybiniame rusų muziejuje Sankt Peterburge.

Tapybos ciklai:

  • „Laidotuvių simfonija“ (1904-05 m., 7 paveikslai, pastelė ant popieriaus)
  • „Tvanas“ (1904-05 m., 9 pav., pastelė ant popieriaus)
  • „Pasaulio sutvėrimas“ (1905-06 m., 13 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Kibirkštys“ (1906-07 m., 3 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Žiema“ (1906-07 m., 8 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Pavasaris“ (1907-08 m., 5 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Vasara“ (1907-08 m., 7 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Zodiakas“ (1907 m., 12 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Saulės sonata“ (1907 m., 4 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Pavasario sonata“ (1907 m., 4 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Žalčio sonata“ (1908 m., 4 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Jūros sonata“ (1908 m., 3 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Vasaros sonata“ (1908 m., 4 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Piramidžių sonata“ (1908-09 m., 2 pav., tempera ant popieriaus)
  • „Žvaigždžių sonata“ (1908 m., 2 pav., tempera ant popieriaus)

Kiti paveikslai:

Čiurlionis dailės parodose[redaguoti]

  • 1904 m. Varšuvos dailės mokyklos mokinių paroda, Dailės mokykla, Varšuva (19 darbų);
  • 1905 m. Dailės mokykla, Varšuva (12 darbų).
  • 1906 m. Varšuvos dailės mokyklos mokinių paroda, Dailės akademija, Sankt Peterburgas (28 darbai);
  • 1906 m. gruodžio 27 - 1907 m. sausio 9 d. Pirmoji lietuvių dailės paroda, Vileišių namai Antakalnyje, Vilnius (33 darbai);
  • 1908 m. Antroji lietuvių dailės paroda, namas Zavalnaja g. 61, Vilnius (61 darbas);
50 litų atminimo moneta (1995 m. aversas) su angelo iš paveikslo „Auka“ figūra
50 litų atminimo moneta (1995 m. reversas) su Čiurlionio atvaizdu
  • 1909 m. “Salono” paroda, Menšikovo rūmai, Sankt Peterburgas (7 darbai);
  • 1909 m. Trečioji lietuvių dailės paroda, namas Vilenskaja 10, Vilnius (31 darbas);
  • 1909 m. Septintoji rusų dailininkų sąjungos paroda, Literatūros ir dailės ratelio patalpos, Maskva (5 darbai);
  • 1910 m. Ketvirtoji lietuvių dailės paroda, Vilnius (9 darbai);
  • 1910 m. Lietuvių dailės paroda, Ryga (28 darbai).
  • 1910 m. Rusų dailininkų sąjungos paroda, Kijevas (3 paveikslai);
  • 1910 m. Rusų dailininkų sąjungos paroda, Paryžius (7 paveikslai);
  • 1911 m. Penktoji lietuvių dailės paroda, Vilnius (28 darbai);
  • 1911 m. “Meno pasaulis”, Maskva (161 darbas);
  • 1911 m. “Meno pasaulis”, Sankt Peterburgas (161 darbas);
  • 1911 m. “Meno pasaulis”, Minskas (4 paveikslai);
  • 1911 m. Pomirtinė paroda, “Liutnios” salė, Vilnius (287 darbai);
  • 1912 m. II postimpresionistų paroda, Londonas (3 darbai);
  • 1920 m. Pašto rūmai, Kaunas (21 darbas);
  • 1920 m. Lietuvių meno paroda, Klaipėda (10 darbų);
  • 1925 m. Laikinieji Čiurlionio galerijos rūmai, Kaunas (176 darbai);
  • 1937 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, Kaunas (251 darbas);
  • 1947 m. M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Kaunas (181 darbas);
  • 1954 m. TSRS Dailės akademija, Maskva (28 paveikslai);
  • 1975 m. Tretjakovo galerija, Maskva (66 paveikslai);
  • 1979 m. Šarlotenburgo pilis, Berlynas (38 paveikslai);
  • 1981 m. Puškino meno muziejus, Maskva (3 paveikslai);
  • 1989 m. Duisburgas, (17 paveikslų);
  • 1991 m. “Simbolistai ir R.Vagneris”, Berlynas (5 darbai);
  • 1991 m. Briuselis, (5 darbai);
  • 1992 m. “Fantastika ir mistika”, Tokijas (151 darbas);
  • 1992 m. Bona, (14 paveikslų);
  • 1994 m. “Europa, Europa...”, Bona (9 paveikslai).
  • 1995 m. “Nuo Munko ir Mondriano”, Frankfurtas prie Maino (30 darbų);
  • 2000 m. Orsė muziejus, Paryžius (90 darbų).
  • 2005 m. „Vizuali muzika“, Šiuolaikinio meno muziejus, Los Andželas (3 paveikslai).
  • 2005 m. „Vizuali muzika“, Hiršhorno muziejus ir skulptūrų sodas, Vašingtonas (2 paveikslai)[2].
  • 2010-11 m. „Čiurlionis. Ezoterinė kelionė. 1875–1911“, Palazzo Reale, Milanas (137 darbai)[3].

Dailės darbų galerija[redaguoti]

Atminimo įamžinimas[redaguoti]

  • 1913 m. ekspedicijos po Arkties vandenyną metu, jos dalyvis dailininkas N. Pineginas vieną kalnuotą plynaukštę Prano Juozapo Žemės salyne pavadino Čiurlionio kalnais, nes jos vaizdas jam priminė Čiurlionio paveikslą „Ramybė“.
Čiurlionio namai Vilniuje
  • 1957 m. Čikagos lietuviai įkūrė Čiurlionio dailės galeriją, kurioje rengiamos lietuvių dailininkų parodos, kaupiami išeivijos dailininkų kūriniai.
  • 1963 m. Druskininkuose, buvusiame Čiurlionių šeimos name, atidarytas Čiurlionio memorialinis muziejus, pastatytas paminklas.
  • 1969 m. Čiurliono paveikslų galerija perkelta į naujai pastatytą muziejaus priestatą. Nuo 1997 m. muziejus pervadintas kaip Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Dabar jame saugoma ir populiarinama ne tik didžiausia dailininko kūrybos kolekcija, bet ir lietuvių bei kitų tautų profesionalioji ir liaudies dailė.
  • Senojoje Varėnoje, toje vietoje, kur stovėjo namas, kuriame gimė Čiurlionis, yra paminklinis akmuo. Nuo Senosios Varėnos tiesiasi „Čiurlionio kelias“ – 22 ąžuolinių stogastulpių „alėja“ iki Druskininkų, sukurta liaudies meistrų 1975-76 m.
  • 2011 metus, dailininko mirties 100-osios mirties metinėms paminėti, UNESCO paskelbė M.K. Čiurlionio metais. Dailininko atminimas pažymėtas įvairiais renginiais. Išleistas netgi originalių natų fortepijonui rinkinys Japonijoje.[5]

Išnašos[redaguoti]

Nuorodos[redaguoti]

Šablonas:Commons Šablonas:Wikiquote

Vytautas Landsbergis[redaguoti]

Šablonas:Otheruses Šablonas:Politiko biografija

Vytautas Landsbergis tautinių bendruomenių dienoje Vyriausybės rūmuose 2009 m.
Su žmona Gražina

Vytautas Landsbergis (g. 1932 m. spalio 18 d. Kaune) – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas.

Gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Gimtajame mieste baigė vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją) Vilniuje, ją baigė 1955 m. ir ligi šiol gyvena Lietuvos sostinėje.

Šeima[redaguoti]

Vytauto Landsbergio žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė – pianistė, Lietuvos muzikos akademijos profesorė. Dukros Jūratė ir Birutė – muzikės. Sūnus Vytautas – literatas ir filmų režisierius.

Vaikas Gimimo data Motina Anūkai Proanūkiai
Jūratė Landsbergytė 1955 m. gegužės 30 d. Rita Kučinskaitė (Sakalienė)
(g. 1932 m.)
Gerdenis Grickevičius (g. 1987 m. rugsėjo 2 d.)
Vytautas Oškinis (g. 1991 m. sausio 18 d.)
Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė 1960 m. Gražina Ručytė
(g. 1930 m. sausio 28 d.)

Lukas Cechanavičius (g. 1991 m.)
Laurynas Cechanavičius (g. 1994 m.)
Vytautas V. Landsbergis 1962 m. gegužės 25 d. Gabrielius Landsbergis (g. 1982 m.)
Jonas Landsbergis (g. 1990 m.)
Elena Landsbergytė (g. 1991 m.)
Julija Landsbergytė (g. 1998 m. gruodžio 15 d.)
Severija Landsbergytė (g. 2000 m. lapkričio 15 d.)
Gabrieliaus Landsbergio vaikai:
Augustas Gabrielius Landsbergis (g. 2001 m. kovo 30 d.)
Vilhelmas Konstantinas Landsbergis (g. 2003 m. vasario 12 d.)
Morta Sofija Landsbergytė (g. 2006 m. sausio 25 d.)
Gertrūda Elena Landsbergytė (g. 2008 m. liepos 29 d.)

Visuomeninė ir pedagoginė veikla[redaguoti]

V. Landsbergis – politikas, meno, muzikos, kultūros istorikas, kultūrologas, publicistas ir visuomenės veikėjas, išleidęs apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Yra išleidęs poezijos knygų ir atsiminimus. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui.

Profesorius V. Landsbergis ilgai buvo Lietuvos Kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, ligi šiol yra M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, taip pat Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas.

1952 m. užėmė trečiąją vietą Lietuvos šachmatų čempionate.[1]

1955 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (Aldonos Dvarionienės fortepijono klasę).

Dar studijuodamas (1952 m.) ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 m. kovo mėn. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje (19561963 m. ir nuo 1974 m.), jos Klaipėdos fakultete, Vilniaus Pedagoginiame institute (19571974 m.).

1969 m. apgynė disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“.

1975 m. už monografiją „Čiurlionio kūryba“ apdovanotas Lietuvos TSR premija.

19781990 m. – Lietuvos Muzikos Akademijos profesorius.

1988 m. už monografiją „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ V. Landsbergis antrą kartą buvo apdovanotas Lietuvos TSR premija.

1991 m. V. Landsbergis tapo Čikagos Lojolos universiteto teisės garbės daktaru.

1992 m. tapo Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru ir Ogdeno Weberio universiteto (JAV) humanitarinių mokslų daktaru.

1992 m. jis nominuojamas Yalio universiteto (JAV) teisės daktaru, tačiau dėl valstybinės svarbos reikalų negalėjo nuvykti į suteikimo ceremoniją.

1994 m. Lietuvos Muzikos akademijoje apgynė habilituoto daktaro disertaciją.

Nuo 1995 m. yra Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso tarybos pirmininkas.

1997 m. V. Landsbergis tapo Klaipėdos universiteto garbės daktaru bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku.

1998 m. tapo Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės nariu.

2000 m. tapo Lietuvos teisės universiteto ir Helsinkio universiteto garbės daktaru, Kardifo universiteto (JK) garbės nariu.

2001 m. tapo Sorbonos universiteto (Prancūzija) garbės daktaru.

2003 m. tapo Lietuvos Dailės akademijos garbės daktaru.

Politinė veikla[redaguoti]

1988 m. birželio 3 d. profesorius buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, vykusiame spalio 22-23 d., – į jo Seimą ir Seimo Tarybą.

Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. Vytautas Landsbergis buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. – Sąjūdžio garbės pirmininkas.

1989 m. kovo 26 d. panevėžiečiai išrinko V. Landsbergį TSRS liaudies deputatu, o 1990 m. vasario 24 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.

1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje (Švedija) kartu su Lietuvos ir išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigiama, kad „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“ [2], tuo padėdamas pagrindus Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui 1990 m. kovo 11 d.

1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Pagal Laikinąją Konstituciją tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu – t. y. valstybės vadovu.

19901992 m. buvo vienas iš Baltijos valstybių Tarybos vadovų, o 19901991 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. Jam vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimams 1992 m. rudenį ir, priėmus referendume, Lietuvos Konstitucija jo promulguota bei paskelbta tų metų lapkričio 6 d. Be to, 19901991 m. buvo Valstybinės derybų su TSRS delegacijos pirmininkas. Jo vadovaujama Lietuva atsispyrė TSRS ekonominei blokadai bei ginkluotam smurtui ir pasiekė savo atkurtos nepriklausomybės tarptautinį pripažinimą, o taip pat 1992 m. susitarimą su Rusija, kad būtų išvesta Rusijos kariuomenė.

Per 1992 m. spalio-lapkričio mėn. rinkimus buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos – Tėvynės Santaros – balsuotu sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos lyderis. Taip pat buvo Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narys.

1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos konservatorių partiją, išrinktas jos pirmininku. 1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 m.

1996 m. vėl išrenkamas į Seimą. 1996 - 2000 m. kadencijos Seimo pirmininkas.

Per 2000 m. rinkimus ketvirtą kartą išrinktas Lietuvos parlamento nariu ir iki 2004 m. vėl dirbo Seimo delegacijose į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją ir Baltijos Asamblėją.

Nuo 2003 m. – Tėvynės Sąjungos politikos komiteto pirmininkas, Prezidiumo narys.

20032004 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo deleguotas Europos Parlamento stebėtojas, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. – visateisis Europos Parlamento narys.

2004 m. birželio 13 d. išrinktas Europos Parlamento nariu. 2009 m. rinkimuose į EP išrinktas antrai kadencijai.

Apdovanojimai[redaguoti]

  • 1991 m. profesoriui Vytautui Landsbergiui paskirtos šios premijos ir apdovanojimai:
    • Norvegų tautos Taikos premija;
    • Prancūzijos Fondation du Future premija;
    • JAV Vydūno fondo premija;
    • Didžiosios Britanijos Tarptautinio laisvės fondo apdovanojimas;
    • Lenkijos skautų sąjungos garbės kryžius;
    • Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinas.
  • 1992 m. Vytautas Landsbergis gavo Vokietijos Hermann-Ehlers-Preis ir Estijos Respublikos medalį už nuopelnus.
  • 1994 m. gavo Katalonijos kultūros fondo 9-ąją tarptautinę Ramon Llull premiją.
  • 1995 m. V. Landsbergis tapo Vokietijos šaulių Šv. Sebastijono ordino kavalieriumi.
  • 1997 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono II laipsnio ordinu.
  • 1998 m. gavo šias premijas ir apdovanojimus:
    • Italijos Vibo Valentina „Liudijimo“ premiją už įnašą į Lietuvos išsilaisvinimą;
    • Lietuvos Vytauto Didžiojo I laipsnio ordiną;
    • Norvegijos Karališkojo ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių;
    • Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymenį už paramą rezistentams ir nuopelnus Lietuvai.
  • 1999 m. Vytautas Landsbergis apdovanotas:
    • Lenkijos Respublikos Didžiojo Kryžiaus ordinu;
    • UNESCO medaliu už indėlį plėtojant demokratiją bei kovojant už žmogaus teises;
    • Maltos ordino Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi;
    • Graikijos Garbės ordino Didžiuoju kryžiumi;
    • Komunizmo aukų memorialo fondo Trumeno ir Reigano laisvės apdovanojimu.
  • 2000 m. apdovanotas Frankofonijos Plejados ordinu (Prancūzija).
  • 2001 m. apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių II laipsnio ordinu.
  • 2002 m. apdovanotas Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu.
  • 2003 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine ir Vokietijos Saksonijos žemės parlamento Konstituciniu medaliu.
  • 2009 m. apdovanotas:

Šablonas:Start box Šablonas:S-off |- Šablonas:Succession box Šablonas:Succession box Šablonas:S-ppo |- Šablonas:Succession box Šablonas:End box

Išnašos[redaguoti]

  1. A. Uogelė „Mano šachmatai“, 1993
  2. Gotlando komunikatas. 1989

Nuorodos[redaguoti]

Šablonas:Wikiquote Šablonas:Europarlamentarai 2004 Šablonas:Signatarai Šablonas:Sąjūdžio nariai Šablonas:Vytauto Didžiojo ordinas

Įspėjimas: Numatytasis rikiavimo raktas „Landsbergis, Vytautas“ pakeičia ankstesnį numatytąjį rikiavimo raktą „Kudirka, Vincas“.


Dalia Grybauskaitė[redaguoti]

Šablonas:Pps-template Šablonas:Žmogaus biografija

Dalia Grybauskaitė rinkimų agitacijos metu Mažeikiuose

Dalia Grybauskaitė (g. 1956 m. kovo 1 d. Vilniuje) – Lietuvos politikė, diplomatė, buvusi LR ministrė ir viceministrė, Europos Sąjungos komisarė, 2009 m. gegužės 17 d. išrinkta Lietuvos Respublikos Prezidente.

Išsilavinimas[redaguoti]

Baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, 1983 m. – Leningrado A. Ždanovo universitete politinės ekonomijos studijas, Maskvoje apgynė mokslų daktarės laipsnį (1988 m.). Laipsnis Lietuvoje nostrifikuotas į socialinių mokslų (ekonomikos krypties) daktarės laipsnį. 1991 m. Džordžtauno (Vašingtonas) universiteto Tarptautinių ekonominių santykių institute baigė specialią programą vadovams.

Moka lietuvių, anglų, rusų, lenkų, prancūzų kalbas.[1]

Veikla[redaguoti]

19751976 m. LTSR valstybinės filharmonijos Kadrų skyriaus inspektorė, 19761983 m. Leningrado kailių fabriko „Rot-Front“ darbininkė, laborantė, nuo 1983 m. Lietuvos TSR mokslų akademijos atsakingoji sekretorė, 19831990 m. Vilniaus aukštosios partinės mokyklos Žemės ūkio kabineto vedėja, Politinės ekonomijos katedros dėstytoja. 1990–1991 m. Ekonomikos instituto mokslinė sekretorė LRV programų vadovė (1991 m.).

19911993 m. LR tarptautinių ekonominių santykių ministerijos Europos departamento direktorė, 19931994 m. LR užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktorė, (PHARE ir G–24) Pagalbos Lietuvai koordinavimo komisijos pirmininkė, Laisvosios prekybos sutarties su ES derybų vadovė, 1994–1995 m. LR misijos prie ES nepaprastoji pasiuntinė ir įgaliotoji ministrė, vyriausiojo LR derybininko dėl Europos sutarties pavaduotoja, LR Nacionalinės pagalbos koordinatoriaus atstovė Briuselyje, 1996–1999 m. LR ambasados JAV įgaliotoji ministrė[2].

19992000 m., 2001–2004 m. LR finansų viceministrė (19992000 m. vyriausioji derybininkė LR derybose su Tarptautiniu valiutos fondu, Pasaulio banku, 2001–2004 m. Nacionalinės pagalbos koordinatorė), LR derybų su ES delegacijos vadovo pavaduotoja (2000 m.), 2000–2001 m. LR URM viceministrė.

Nuo 2004 m. Europos Komisijos narė, atsakinga už finansinį programavimą ir biudžetą[3].

Remiantis 2009 m. vasario 5-8 dienomis surengtos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausos rezultatais, aplenkė kelerius metus iš eilės pirmavusį prezidentą Valdą Adamkų (visuomenės pasitikėjimas Grybauskaite išaugo nuo 21,1 % iki 26 %)[4].

2009 m. vasario 26 d. viešai paskelbė dalyvausianti 2009 metų gegužės mėnesį vyksiančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose.[5]

2009 m. gegužės 17 d. vykusiuose Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose už D. Grybauskaitę balsavo 68,21 % rinkėjų. Ji išrinkta jau pirmajame rinkimų ture. 2009 m. liepos 12 d. įvyko prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos ceremonija.

Apdovanojimai[redaguoti]

  • 2003 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius;
  • 2005 m. – „Metų komisaras“, dienraštis „European Voice“, (2004 m., remiantis Europos šalių žurnalistų atlikta apklausa bei tyrimu, išrinkta geriausia iš ES komisarų);
  • 2006 m. – TV3 televizijos „Žinių tarnybos" apdovanojimas „Lietuvos garbė“;
  • 2006 m. – V. Grabskio (W. Grabski) vardo apdovanojimas, įsteigtas Lenkijos darbdavių konfederacijos „Lewiatan“;
  • 2006 m. – „Partnerystės lyderis 2005“, Tarptautinių prekybos rūmų „ICC Lietuva“ apdovanojimas;
  • 2008 m. – „Lietuvos Metų Moteris“ (žurnalo „Moteris“ rengiami rinkimai);
  • 2009 m. – Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine;
  • 2009 m. – išrinkta Lietuvos metų žmogumi [6];
  • 2010 m. – „ Metų Moteris“ (JAV žurnalo „Glamour“ rengiami pasauliniai rinkimai) [7];

Nuorodos[redaguoti]

Šablonas:Wikiquote

Išnašos[redaguoti]

Šablonas:Start box Šablonas:S-off |- Šablonas:Succession box Šablonas:Succession box Šablonas:Succession box Šablonas:Succession box Šablonas:End box


Šablonas:Lietuvos prezidentai Šablonas:Vytauto Didžiojo ordinas

Įspėjimas: Numatytasis rikiavimo raktas „Grybauskaitė, Dalia“ pakeičia ankstesnį numatytąjį rikiavimo raktą „Landsbergis, Vytautas“.